Vidugiris Larsą Svensoną pasitiko giedra, saulėta diena. Iš šviežios, sodrios, vasariškos saulės dar neišblukintos aplinkinių girių ir laukų žalumos ryškiai išsiskyrė mėlynos ežerų akys ir akinančiai balti Valdovų Rūmai. Štai jinai – Tarpjūrio imperijos sostinė. Valstybės, nusidriekusios per visą Europos kontinentą, nuo Arkties vandenyno iki Viduržemio jūros ir nuo Vengrijos stepių iki pat Kaukazo, valdovo rezidencija. Larsas žvelgė į vimano langą-ekraną net nemirksėdamas, kvėpuoti pamiršęs: kaip gyvas nieko panašaus iki šiol neregėjo. Rūmų, aišku, yra ir Alverone, ir dar kokių! Tačiau pavadinti Vidugirį rūmais liežuvis nesivertė, netgi išsireiškimas „rūmų kompleksas“ smarkiai sumenkintų vaizdą, kuris dabar vis didėjo, artėjo lange-ekrane. Paimk Versalį, Petrodvorecą, dar kokį tuziną prašmatniausių, didingiausių pasaulio rezidencijų su visais pastatais ir parkais, surink juos visus į vieną vietą, sudėliok į darnų ansamblį – išeis Vidugiris, antra pagal dydį Žemėje ir visame pasaulyje valdovų būstinė, kurią dydžiu ir prašmatnumu pranoksta tik kinų imperatoriaus rūmai.

Vimaną valdė iškart konkrečiu maršrutu užprogramuotas kiberis. Jeigu ne jis, vargu ar atvykėliui pavyktų taip vikriai išlaviruoti kitų skraidyklių knibždėlyne, zujančiame virš sostinės. Netrukus autopilotas ėmė lėtinti greitį, paskui pasuko Centrinių rūmų pusėn, galiausiai nutūpė aikštėje palei pat paradinius laiptus. Viskas. Ilga ir labai pavojinga kelionė net iš gretimos Galaktikos spiralės vijos baigta. Svensonas išlipo iš skraidyklės, užkopė laiptais, žengė vidun pro abipus durų sustingusius sargybinius. Asmeninės valdovo apsaugos kariai, kaip kažkur skaitė alveronietis, vilkėjo XXI amžiaus pradžios rusų „specnazo“ kovotojų uniforma. Tradicija. Gaudrių dinastijos pradininkui Lukui Gaudriui šie rinktiniai elitinių rusų armijos padalinių galvažudžiai padėjo įsitvirtinti valdžioje, apsiginti nuo begalės konkurentų. Dabar tai, žinoma, tik maskaradas. Profesionalūs komandosai pavirto dekoratyviniais sargybiniais, su kuriais mėgsta fotografuotis turistai.

Svensonas įžengė vidun, stabtelėjo, apsidairė. Žmonės, šmirinėjantys aplinkui, jo nedomino. Pribloškė salės erdvė, didybė, turtai. Tokioje salėje galima lenktyniauti vimanais, be jokios rizikos įsirėžti į sieną ar koloną. Nemažas kaimas tilptų joje ir dievai žino, kaip tas pastatas išvis laikosi nesugriuvęs, kokie genialūs inžinieriai jį pastatė. O čia dar visur blizga auksas, sidabras, brangiakmeniai, žiba, žaižaruoja vitražai, puikuojasi rečiausi meno kūriniai – skulptūros, paveikslai, freskos, kurių autorių vardus mokyklose mintinai kala mokinukai – nuo antikinių graikų skulptorių iki Leonardo da Vinčio ir Rafaelio, nuo Egipto ir Indijos meistrų šedevrų, iki šiuolaikinių genijų. Vidugiryje niekad, per ištisus penkis šimtmečius, nebuvo karų, maištų, revoliucijų, žemės drebėjimų ir kitokių nelaimių, galinčių pražudyti metų metus kauptą ir puoselėtą grožį, šitaip rūmai ir tapo viena didžiausia ir turtingiausia pasaulio kultūros vertybių saugykla.

Iki soties atsižiūrėjęs, Svensonas priėjo prie artimiausio apsauginio.

- Sveikas.

Dvimetrinis drimba nustebęs sužiuro į jį užkalbinusį užsienietį, sprendžiant iš akcento.

- Susisiek su Zaicevu, – pasakė Svensonas. – Pranešk, kad atvyko žmogus iš Melvilio pusiasalio, atvežė jam labų dienų nuo Holmso.

- Ką? – sargybinis dar labiau suglumo.

- Ten, viršuje... – Svensonas dūrė pirštu į lubas. – ... žinos, ką tai reiškia.

Sargybinis dvejojo.

- Tiesiog susisiek komunikatoriumi su vyresnybe ir perduok mano žodžius. Pasakyk, kad prikibo kažkoks užsienietis, paistantis nei šį, nei tą, o jie jau žinos, ką daryti toliau. Supratai?

Sargybinis linkterėjo.

- Puiku. Lauksiu muziejuje.

Ir nupėdino šalin. Nueidamas matė, kad sargybinis visgi tarstelėjo keletą frazių į rankovę. Puiku. Žinia jau pradėjo ilgą, sudėtingą kelią iki adresato, o kol kas galima pasivaikščioti, pasidairyti, naudojantis proga. Mažai kas iš Larso tėvynainių galėtų pasigirti buvojęs Žemės planetoje, o dar mažiau yra tokių, kuriems nusišypsojo laimė apsilankyti vienos iš septynių šiuolaikinio pasaulio supervalstybių sostinėje.

Kiekvienas Vidugirio pastatų kompleksas buvo skirtas konkrečiam tikslui. Centriniai rūmai – išimtinai reprezentacijai, iškilmėms, priėmimams, ceremonijoms. Anapus parko stūkso Senatas, kur posėdžiauja neaprėpiamos Tarpjūrio imperijos gubernatoriai, kitoje pusėje iš už medžių kyšo Valstybės Kanceliarija, dar toliau – Ambasadorių rūmai, savotiškas bendrabutis neturtingų šalių pasiuntiniams. Galingieji valdovai savo ambasadoms nupirko dvarus Vidugirio apylinkėse. Yra čia ir viešbučių turistams, diplomatams, valdininkams, šiaip visokiems sostinėje reikalų turintiems žmonėms. Visus tuos pastatus vieną nuo kito skiria didžiuliai parkai, tvenkiniai, kurie kartais labiau primena gūdžias girias ir gana nemenkus ežerus. Pėstute po tokį miestą daug neprivaikščiosi, vimanu skraidyti irgi nepatogu – pernelyg daug jų sklando danguje, tik spėk dairytis, kad nesusidurtum. Todėl ir pastatė kažkuris dabartinio valdovo protėvis po savo rezidencija metropoliteną. Svensonas nusileido eskalatoriumi į požeminę stotį, sulaukė nediduko traukinuko ir nudundėjo į Muziejų, kuris buvo atviras publikai, tiek vietiniams, tiek užsienio turistams, kad ir paprasti žmonės galėtų pasigrožėti valdovų dinastijos sukauptais šedevrais.

Pirmas aukštas, antras, trečias... Atlantidos, Šumerų, Babilono skyriai... Šeštas aukštas – Antika, Renesansas... Septintas – Kosmoso salė, prigrūsta visokiausios technikos. Visa žmonijos skverbimosi į kosmosą istorija kaip ant delno. Vitrinose puikuojasi pageltę lietuvio Simanavičiaus ir ruso Ciolkovskio veikalai apie raketas, fon Brauno ir Koroliovo erdvėlaivių brėžiniai. Ant pakylų riogso kerėpliški pirmieji kosminiai aparatai. Štai – rusų „Sputniko“ maketas, antai ten – pirmojo kinų erdvėlaivio kopija, o štai čia – naujausios laidos tarpžvaigždinio keleivinio lainerio, kokius dabar stato Tarpjūrio firmos, šimtąkart sumažintas modelis. Vidury salės, ant marmurinio pjedestalo puikuojasi amerikiečių „Vojadžeris“, tik ne maketas, ne modelis ir ne kopija, bet tikrių tikriausias originalas. Aparatą XX-ąjame amžiuje pasiuntė į erdvę Amerika, kad ištirtų išorines Saulės sistemos planetas, o atlikęs šį darbą, jis išskriejo už sistemos ribų ir pradingo Galaktikos platybėse. Prieš 60 metų kažkokiam arabui toptelėjo idėja apskaičiuoti, kur tas aparatas turėtų būti atsidūręs dabar, praėjus daugiau kaip penkiems šimtmečiams. Nustatęs galimą jo buvimo vietą, vyrukas sėdo į nuosavą kosmojachtą, teleportavosi į apskaičiuotą rajoną ir po neilgų paieškų iš tikrųjų sugavo zondą, ramiausiai tebeskriejantį savo trajektorija. Paskui atbogino radinį į Žemę ir pardavė aukcione – šitaip „Vojadžeris“ atsidūrė Vidugiryje. Zonde buvo 110-ies minučių trukmės plokštelė, kurioje amerikiečiai įrašė informaciją apie Žemę ir tekstus penkiasdešimt penkiomis tuometinio pasaulio kalbomis.

Grupelė užsienio turistų dabar kaip tik klausėsi angliškojo pranešimo „tiems, kas ras“ varianto:

„...mes siunčiame šį pranešimą į kosmosą. Galbūt jis išgyvens milijardą metų, kai mūsų civilizacija ir Žemės paviršius bus iš esmės pasikeitę. Iš 200 milijardų Paukščių Tako galaktikos žvaigždžių kai kurios, o gal ir dauguma, galbūt turi gyvenamas planetas ir keliaujančias po erdvę civilizacijas. Jei viena iš šių civilizacijų aptiks „Vojadžerį“ ir supras, kas čia užrašyta, mes jums norime pareikšti: tai yra dovana iš mažo tolimo pasaulio su mūsų garsais, mūsų mokslu, mūsų vaizdais, mūsų muzika, mūsų svajonėmis ir lūkesčiais. Mes bandome išspręsti mūsų problemas ir išgyventi iki jūsų. Mes tikimės kada nors prisijungti prie Galaktikos civilizacijų bendrijos. Šis užrašas atstovauja mūsų viltį, mūsų apsisprendimą ir mūsų gerą valią plačioje ir bauginančioje Visatoje.
Džimis Karteris. JAV prezidentas.
Baltieji Rūmai.
1977. 06. 16.“

Ir graudu, ir pikta klausytis tokių žodžių. Graudina tuometinių žmonių naivumas, paistalai apie kažkokias civilizacijų bendrijas. O piktina lengvabūdiškumas. Plaukai piestu stojasi, kai pagalvoji, kas būtų atsitikę, jeigu šitą dovanėlę pasičiuptų ir iššifruotų kad ir tie patys dekabai, dar tais laikais, kai žmonija nebuvo pajėgi nuo jų apsiginti.

Tik Meksikos salėje, Svensonui apžiūrinėjans šiurpią indėnų kaukę, prie jo prisigretino neišvaizdus žmogėnas.

- Ponas Svensonas? – sukuždėjo, nutaisęs miną, tarsi kažko klaustų kaip turistas turisto, kurių čia buvo dar kelios dešimtys.

- Tas pats.

- Jūs išprotėjote, pone! – sušnypštė vyriokas. – Šitokiu būdu ieškoti kontakto! Per sargybinį! Pilnoje žmonių salėje!

- O kas man beliko? – atšovė alveronietis. – Eičiau tiesiai pas Valdovą, tik kas mane ten įleis?

- Argi jus atsiuntęs žmogus nepainstruktavo?

- Nespėjo.

Jiedu perėjo prie kitos kaukės. Pasiuto tie indėnai! Kas per kultūra? Klaikesnio snukio net pagiriodamasis po mėnesio trukmės išgertuvių maratono nesusapnuotum.

- Ką reiškia – nespėjo? – nesuprato žmogėnas. – Kas atsitiko?

- Jis nebegyvas.

- Po paraliais! Kaip tai nutiko? Kodėl mes apie tai nieko nežinome?

Svensonas nustebęs nužvelgė jį. Žmogėnas atitoko.

- Jūs teisus, – linkterėjo. – Čia ne vieta tokiam pokalbiui. Sekite paskui mane.

- Aha, įsibėgėjau, – dar labiau nustebo alveronietis. – Klausyk, drauguži, aš sukoriau penkių tūkstančių šviesmečių kelią. Atsibeldžiau čia net iš gretimos Galaktikos spiralės vijos, ir visą kelią šokinėjau iš erdvėlaivio į erdvėlaivį, kad atsikratyčiau seklių. Du sykius jie manęs vos nepričiupo, tik per stebuklą neiškeliavau pas protėvius paskui draugužį, kuris mane čia atsiuntė. O dabar prieina kažkoks tipas ir liepia sekti paskui jį. Kas tu per vienas? Kur Zaicevas? Tu į jį nepanašus.

- Bet...

- Kalbėsiu tik su juo.

- Pagirtinas atsargumas, pone, bet...

- Viso geriausio, – Svensonas apsisuko ir nudrožė link lifto. Prieš pat įžengiant į kabiną, žmogėnas jį pasivijo.

- Gerai. – nusileido. – Niekur nedinkit. Zaicevas jus susiras.

Po kelių minučių skrydžio Svensonas nutupdė savo vimaną smuklės kieme, tuo pačiu Vidugirio vardu pavadintame nedideliame miestelyje už dešimties kilometrų nuo sostinės. Išlipo lauk, smalsiai apsidairė. Šiaip ar taip – kita planeta. Žemė. Žmonijos lopšys. Viskas čia nauja, viskas įdomu, neregėta – bent jau taip turėtų būti, nusibeldus į gretimą galaktikos spiralės viją. Deja, teko nusivilti. Nieko čia naujo, nieko neregėto, Alverono Stepėje gyvuoja tūkstančiai tokių gyvenviečių. Aplink smuklės kiemą – paprastos medinės ir mūrinės kaimiškos trobos, šalia jų – ūkiniai pastatai, aplink pastatus – sodai, daržai, aptverti medinėmis ar vielinėmis tvoromis. Po kiemus, sodus ir daržus kvarksėdamos kirmėliauja vištos, slampinėja katės, šėšėlyje, palei būdas snaudžia visokiausių veislių sargiai. Tik vietoje automobilių palei namus stovi vimanai – tai ir terodo, jog čia, visgi, Žemė, ne Alveronas.

Užtrenkęs vimano dureles, Svensonas su pasimėgavimu įkvėpė pilna krūtine tyro, kaimiško oro. Ir bala nematė, kad iš anapus tvoros sklinda mėšlo kvapelis, vis tiek atgaiva po beveik mėnesio lindėjimo dirbtinėse erdvėlaivių, vimanų, Tarpplanetinių Stočių atmosferose.

Nakvynės jis pasiprašė pas vietinį smuklių Kolcovą, šalia kurio užeigos nusileido. Tas iš pradžių kratėsi užsieniečio, juk laikė smuklę, ne viešbutį, siūlė skristi į sostinę, tačiau kai Larsas paprašė parekomenduoti kokį kaimietį ir pasiteiravo, ar apnakvydintų tasai jį, na, tarkim, už 10 Tarpjūrio talerių parai, smukliaus požiūris į Svensoną radikaliai pasikeitė. Pabūgęs, kad dosnusis užsienietis išties išeis į miestelį vietinių kalbinti, Kolcovas prisiminė turįs miestelio pakraštyje sodybą, kuri jam tarnavo kaip pagalbinis ūkis, tiekiantis smuklei šviežius produktus. Ūkį prižiūri nusenęs giminaitis, komanduojantis samdiniams. Seniui pakako mažos kamarėlės, samdiniai – vietiniai, grįžta po darbo nakvoti į miestelį, tad likusi trobos dalis – trys gana erdvūs, jaukiai įrengti kambariai, atiteko Svensonui. Plius maitinimas triskart per dieną ir dar visokiausios paslaugos bei patogumai, kurie Larsui, tiesą sakant, rūpėjo mažiausiai. Į Žemę atvyko reikalų tvarkyti, ne malonumų ieškoti, todėl tokia smulkmena kaip ankštas kambarys, prastas valgis ar kietas guolis jo nejaudino. Alverono Stepės žemvaldžio apskritai neįbauginsi buitiniais sunkumais ir nepatogumais. Net milijonus susikrovę, jie nenutolsta nuo paprasto, valstietiško gyvenimo tiek, kad imtų juo dygėtis. Nepasipainiotų tas smuklius, Larsas ir palapinėje vidury laukų ramiausiai permiegotų, anokia čia bėda. Išvažiavus Stepėje į atokesnę ganyklą ar plantaciją kartais ir palapinės po ranka nepasitaiko – griūni ant užpakalinės visureigio sėdynės ar tiesiai į žolę šalia laužo, ir pūti į akį, apsiaustu užsiklojęs, batus po žandu vietoje pagalvės pasikišęs.

Pietūs, kuriuos iš smuklės atnešė Kolcovo tarnaitė, pranoko visus lūkesčius. Nulupusį iš svečio penkeriopą kainą smuklių, matyt, pradėjo graužti sąžinė. Prisitutinęs pilvą, pusę patiekalų Larsas atidavė už sienos, savo kamarėlėje kosėjančiam ir besiskrepliuojančiam karšinčiui, o pats atsikimšo butelį vyno, įsitaisė ant suoliuko atviroje, vėsaus vėjelio gaivinamoje verandoje. Išsitraukęs iš kišenės nosinės didumo komunikatorių, išlankstė jį, pasiklojo šalimais, ant to paties suolo. Puikus išradimas, Alverone dar nemoka tokių pasigaminti. Televizorius, radijas, knyga, laikraštis ir videotelefonas viename aparate, kuris gali būti pačios įvairiausios formos ir dydžio – nori kaip tapetą ant sienos užsiklijuok, nori – kaip popieriaus skiautelę užrašų knygelėje nešiokis, gali nusipirkti didelį kaip laikraštis, kad patogu tekstus būtų skaityti, o gali štai tokią „nosinę“ kišenėje laikyti. Visi radijo ir TV kanalai transliuojami iš žiniatinklio, čia, Saulės sistemoje išvis nėra Alverone įprastų palydovinių ar kabelinių TV ir radijo stočių. Spaudos leidinių, beje, taip pat. Ryšys palaikomas telepatiniais kanalais, tais pačiais, kuriais tarpusavyje bendrauja ekstrasensai, aiškiaregiai. Kadangi ne visus žmones Viešpats apdovanojo tokiais sugebėjimais, teko sukonstruoti štai tokį priedėlį prie smegenų, savotišką psichinių signalų stiprintuvą.

Žinių laidų diktoriai postringavo apie jam, tolimojo Alverono provincialui, nesuprantamas čionykštes problemas. Velnią čia susigaudysi – tarjūriečiai už kažką dergia kinus, tie deda į šuns dienas rusus, indai maišo su dumblais Europą... Didžioji Saulės sistemos politika. Septynioms supervalstybėms Žemėje per ankšta, vis kažkuo pasidalinti niekaip negali.

Tegu ją perkūnai, tą politiką. Įsivėlė į tuos žaidimėlius ir štai rezultatas: jau daugiau kaip mėnesį visokie pašlėmėkai vaikosi jį, Svensoną, taikų Stepės dvarininką, po visą Galaktiką, kėsindamiesi nudobti, o jis net nežino, už ką. Tikriausiai dėl dokumentų, kuriuos jam perdavė Holmsas iš Melvilio, bet juose Larsas nieko nesusigaudė – viskas užšifruota. Blogiausia, kad jį persekioja kažkurios Laisvųjų Šalių Sandraugai priklausančios valstybės slaptosios tarnybos. Tie tipai visai be stabdžių, žmogų nudaigioti jiems tas pats, kas tarakoną šlepete priploti. Maitrėjos civilizacijos atstovai net kariaudami tarpusavyje šventai laikosi priesako „Nežudyk“ – naikina vieni kitų erdvėlaivius, kosmines bazes, gamyklas, bet ne žmones. Priešui neutralizuoti turi galybę kitokių priemonių, kad ir tą patį paralizatorių. Per paskutinį karą tarp Indijos ir Lotynų Amerikos dėl kažkokių valdų kosmose, žuvo du žmonės – vieną lotynų reiderio pilotą nutrenkė elektra, kai bandė pats remontuoti kažką savo erdvėlaivyje, o nukaršusį Indijos admirolą nuo įtampos ir nervų patiesė insultas. O tie, taip vadinami „laisvieji“... Visai kita kultūra, kita civilizacija – tokia pat morališkai degradavusi, kaip XXI amžiaus Vakarai. Laisvė, lygybė, brolybė, žmogaus teisės, sąžinės laisvė, kuri jau seniai pavirto laisve neturėti išvis jokios sąžinės... Ko daugiau galima tikėtis iš užkietėjusių materialistų ir ateistų, kurie net žmogaus sielos egzistavimu netiki? Štai dėl ko Svensonas čia atsibeldė, palikęs jaukų, klestintį dvarą Alverono Stepėje. „Dumk į Žemę, drauguži, į Tarpjūrio sostinę Vidugirį. – rašė jam Holmsas paskutinėje žinutėje. – Atiduok dokumentus žmogui, pavarde Zaicevas. Žinau, kad kelionė pašėlusiai brangi, įspėju, kad ji bus dar ir mirtinai pavojinga, bet jeigu patingėsi, pašykštėsi ar į kelnes pridėsi – ryt poryt gali atsibusti jau ne kaip laisvas Stepės ūkininkas, bet kaip Demokratinio Alverono, valdomo išprotėjusių liberalų fundamentalistų, pilietis Nr. kažkelintas...“

Tokio košmaro Svensonas ir didžiausiam priešui nelinkėtų.

Juokas ima, paskaitinėjus taip vadinamos „demokratinės“ Pakrantės propagandinius leidinius apie žemišką Maitrėjos civilizaciją. Žemėje viešpatauja baisūs tironai monarchai, padedami galingų aristokratų giminių. Demokratinių idėjų skleidėjai žiauriai persekiojami, tremiami į katorgą. Siautėja naujosios religijos – Maitrėjos kulto – žyniai, aršesni už Viduramžių inkvizitorius. Jokios sąžinės laisvės. Žmonijos gimtoji planeta išgyvena rūsčius laikus, antruosius Viduramžius. Kaip Europoje, žlugus Antikos pasauliui, kone tūkstantį metų gyvavo klaiki tamsybė, taip ir dabar visa planeta pasinėrė į gūdžią naktį, kai žlugo klestintys Vakarai. Tik Tolimąjame kosmose, tokiose šalyse kaip Alverono Pakrantė, teberusena laisvės žarijos, iš kurių kada nors galbūt įsiliepsnos naujasis Renesansas, nauja žmonijos aušra.

Svensoną vemt vertė tokie kliedesiai.

Tarpjūrį valdo keli šimtai aristokratų giminių? Nėra demokratijos? O kur ta išgirtoji demokratija Alverone? Amerikoje, tame Vakarų civilizacijos bastione, viską kontroliavo keli šimtai turtingiausių šeimų – pramonės ir finansų klanai. Užgrobę ekonomiką, jie nebuvo linkę su kuo nors dalintis ir politine valdžia. Statytinių rankomis jie kontroliavo tiek vidaus, tiek užsienio reikalus. Ir Alverone tas pats. Tai kuo gi, tuomet, tie Alverono oligarchai skirtiasi nuo Maitrėjos didikų? Gal tik tuo, kad Žemės valdovai sąžiningesni paprastos liaudies atžvilgiu, nekvailina tamsios minios rinkimų farsais, neplauna savo pavaldiniams smegenų propagandiniais tauškalais apie „tautos valdomą valstybę“. Valstybę valdo žmonės, turintys įgimtą talentą valdyti, taip kaip bizniu užsiima žmonės, turintys įgimtą verslininko gyslelę. Iš esmės tokia santvarka buvo aprašyta dar Platono. O Svensonui labiausiai patiko vadovėlinis šiuolaikinės valdžios apibūdinimas. Valstybė – tai laivas. Gyventojai – šio laivo keleiviai, politikai – įgula. Laive viskam vadovauja kapitonas, kuris atsakingas už tvarką, už įgulos ir keleivių saugumą ir gerovę. Milžiniška atsakomybė, todėl ir valdžia jam duota absoliuti. Kapitono žodis laive – įstatymas.

Kapitonas – puikus palyginimas dar ir dėl to, kad labai tiksliai apibrėžia šiuolaikinio monarcho valdžios ribas. Juk kapitonas – tai ne laivo ir keleivių savininkas. Valdovo užduotis – vadovauti savo valstybės laivui taip, kad ir laivas atliktų savo funkciją, ir su žmonėmis būtų viskas gerai. O šeimininkas – tai Dievas, Visatos Protas ar kaip tą jėgą, dėsnį ar esybę bepavadintum.

Svensonui buvo priimtinesnis Maitrėjos požiūris į situaciją šiuolaikiniame pasaulyje. XX amžių žemiečiai dabar vadina Tamsiąja Epocha, gėdingiausiu laikotarpiu per visą žmonijos istoriją. Vien šimtas milijonų per du pasaulinius karus išskerstų žmonių kuo akivaizdžiausiai liudija apie tuometinę pasaulio būklę. Ir jokie mokslo pasiekimai, jokios kultūros, pramonės ar dar dievai žino kokios revoliucijos negali atsverti šitokių baisių aukų. Be to, apie kokį progresą galima kalbėti, jeigu tos nesiliaujančios revoliucijos, visuomenės gyvenimo ir moralinių pamatų beatodairiškas griovimas atvedė Vakarus į visišką ir galutinį dvasinį išsigimimą? Visiškai dėsninga, kad supuvusi, iš vidaus sukirmijusi Vakarų antikultūra sugriuvo. Dabar ant tų griuvėsių ir puvėsių krūvos kalasi pirmieji naujosios Maitrėjos civilizacijos daigai.

Apie septintą vakaro ta pati Kolcovo tarnaitė atnešė vakarienę, o kartu su tarnaite iš miestelio atėjo milžinas blondinas.

- Jei neklystu, Melvilyje turim bendrą pažįstamą, – šyptelėjo, spausdamas Svensonui ranką.

Zaicevas, – atpažino Svensonas. Holmsas buvo rodęs to žmogaus nuotrauką.

Išsinešė į verandą staliuką, išsidėliojo valgius, sėdo vakarieniauti.

- Gaila vyruko, – caktelėjo liežuviu žemietis. – Kaip tai įvyko?

- Neturiu supratimo. Apie jo mirtį sužinojau iš TV kriminalinės kronikos.

- Tada ir leidotės į kelią?

- Holmsas prašė perduoti jums kažkokius dokumentus tuo atveju, jeigu jam kas nors atsitiks. Svečiavosi kartą mano dvare, tada ir paliko tą diską. Taip pat parodė jūsų nuotrauką.

- Suprantu. Apsidraudė. Jūs buvote geri draugai?

- Nuo pat vaikystės, – linkterėjo Larsas. – Jis prašė perduoti diską jums į rankas, todėl ir nesileidau į kalbas su jūsiškiu muziejuje.

- Nieko tokio. Mes truputėlį sutrikome. Labai jau netikėtas jūsų vizitas. Kelionė turbūt buvo ne be nuotykių?

- Ačiū Dievui, košmaras pasibaigė.

Zaicevas skeptiškai susiraukė.

- Nesidžiaukit taip anksti, – patarė. – Neprieštarausit, jeigu kalbėdamas valgysiu? Aš dar nepietavau, o jau naktipiečiams metas.

- Žinoma, ne.

Zaicevas įniko doroti valgį ramiausiu veidu, tarsi prieš tai nebūtų išgąsdinęs alveroniečio.

- Norit pasakyti, manęs laukia dar daugiau, eee... nemalonumų?

Zaicevas gūžtelėjo pečiais.

- Iš tų žmonių galima visko tikėtis.

- Bet...

- Jūs nesijaudinkit šitaip. Vidugiryje esate absoliučiai saugus. Šiandien pat perkelsiu jus į Svečių rūmus, ten jums jau ruošiami kambariai.

- Bet aš visai nesiruošiu čia pasilikti! – užprotestavo Svensonas. – Alverone manęs laukia šeima. Draugai. Verslas, pagaliau...

- Ir tie, kurie užmušė Holmsą.

- Prakeikimas!

Zaicevas baigė valgyti, nusišluostė lūpas, ėmėsi alaus.

- Ką gi, - burbtelėjo alveronietis. – Žinojau, į ką veliuosi.

- Dėl šeimos nesijaudinkit. – tęsė Zaicevas. – Mūsų žmonės Alverone ja pasirūpins.

- Ačiū.

- Padarėte mums didelę paslaugą, pone Svensonai. Skolingi neliksim.

- Betgi jūs dar neskaitėte dokumentų.

- Apie jų svarbą byloja Holmso mirtis.

- Neturiu žalio supratimo, į kokią velniavą jis įsipainiojo.

- Tuo geriau.

- Holmsas jums dirbo?

- Bendradarbiavo.

- Šnipas?

- Kolega. Partneris.

Svensonas daugiau neklausinėjo. Smulkmenos jo nedomino. Pakanka to, kad sužinojo, kokius žaidimus jo draugužis žaidė.

Viskas labai paprasta. Kosmose gyvuoja dešimtys didesnių ar mažesnių valstybių, susibūrusių į „Laisvųjų Šalių Sandraugą“. Visų jų slaptosios tarnybos tvindyte užtvindė savo agentais Alveroną, prasiskverbė į visas gyvenimo sritis, į valdžios sluoksnius, daro įtaką politikų sprendimams, varo ardomąją veiklą, skleidžia savo propagandą. Tą patį daro ir Maitrėjos valstybių agentai, įskaitant ir Tarpjūrio žmones. Alveronas – nematomo, bet labai aršaus, žūtbūtinio mūšio tarp dviejų civilizacijų laukas. Iš vienos pusės „laisvieji“, iš kitos – Maitrėja, o per vidurį – Didysis prizas. Planeta, beveik niekuo nesiskirianti nuo Žemės. Milžiniški gamtiniai ištekliai. Penki šimtai milijonų gyventojų. Dėl tokio grobio tikrai verta pakovoti.

Svensonui, kaip, turbūt, ir velioniui Holmsui, nereikėjo ilgai kamuotis, svarstant, kurią kovojančią pusę palaikyti. Štai čia, Vidugiryje – klestintis Maitrėjos pasaulis, galbūt kada nors į jį įsilies ir jo gimtoji Stepė. O Alverone liko technokratinė Pakrantė, linkstanti prie „laisvųjų“. Sunku būtų Stepėje rasti žmogų, simpatizuojantį Pakrantėje viešpataujančiai tvarkai. Pernelyg akivaizdus kontrastas tarp ramios, tiesiog pastoralinės Maitrėjos šalių gerovės ir gigantiškų pakrantės miestų-fabrikų, kur viskam diriguoja galutinai išprotėję technokratai, įsivedę negailestingą liberalų fundamentalistų režimą, nebelaikantys žmonių žmonėmis, tik darbo jėgos vienetais, sunumeruotais kaip fabriko staklės. O kur dar baisus nusikalstamumas, narkomanija, alkoholizmas, vaikžudystė, socialinis darvinizmas, siaubingi lūšnynai aplink tuos miestus, dar dievai žino kokie technokratų civilizacijos „pasiekimai“. Nykus, žlungantis pasaulis. Sausakimšų kalėjimų ir tuščių bažnyčių valstybė.