Denesilija. Kaitra atsistojo skersai kelio. Dulkėse skendo besiruošiantis tūpti paukštis, sparnais uždengęs ugninį skritulį. Šešėlyje atsivėrė nematomūno pėdsakai. Sustojo. Matyt, pavargo. Be to, ir šešėlis dingo priešakyje atsivėrusioje dykumos prarajoje. Pasirodė tik ilgesiu įsisirgusio keliautojo kojos. Iki kulkšnių aplipusios įkaitusiomis smiltimis. Po to atodūsis. Sunkus ir pavargusiu balsu.
Jo veidas tebeskendėjo nematomybėje. Tokiomis pačiomis, kaip ir smėlynai, smiltimis užsikimšęs žvilgsnis tolumoje, prarajon tupiančio skrajūno siluetą. Bet šis dar keliavo ir visai neieškojo kelio pabaigos. Ne taip, kaip tas, kuris atstumą trumpino ne sparnų mostais, o savomis kojomis. Šia nesibaigiančia smiltyne.
Netrukus sparnai užgeso begalybėje. Visai čia pat matyti skardis. Pabaiga? Kažin... Keliautojas tuo nebetikėjo. Kam ta viltis, dar viena? Jau numinta tūkstančiai kilometrų. Beveik tiek pat išsibarstė sudužusių vilčių, o ši virto bjauriu keiksmažodžiu. Tyliu ir negirdimu...
Tebekabanti saulė sekė klotį. Ji, vienintelė, ko gero, matė nematomūną, o praraja, pasirodo, laukė dar vieno žingsniuotojo. Kur jo tikslas? Kur kančių pabaiga? Kur tikėjimas, kadaise atvedęs tiek toli?
Nematomasis pavargėlis nieko nebeturėjo. Neregimam delne degė tik neįžiūrima lazda su išdrožinėta kažkokia galva. Tai Traveldas. Šis šventasis kažkodėl nesistengė ištraukti keliautojo iš iš begalinės smėlio ir kaitros jūros. Jis nieko nedarė. Tik prieš daugelį dienų regimąjį pavertė skaidriu r pasiuntė keliauti, kol kelias atsirems...
Kur? Kada? Kodėl ir kaip?
Neatsiminė. Viskas ištirpo kaip tas paukštis begaliniame horizonte - pastarasis vis dėlto nuskrido. Išnyko. Nutolo. Ir jis toliau?
Aplenkė. Ši žinia pagimdė dar vieną nesuturimą viltį. Tokią trapią ir slidžią.
Nematomūnas tarsi aklasis ištiesė savo lazdą į priekį ir žengtelėjo pirmyn. Smėlyje dar vienas pėdos atspaudas. Nedrąsus ir bejėgiškas. Už šio pėdsako - miglota tamsuma, nors viršuje į žemę žiūrėjo ugningasis diskas, kuriam į viską nusijuokt. Jam keliautojo dvejonės ir kančios visiškai nerūpėjo...
Nematomūnas garmėjo į gelmę. Šventasis Traveldas, atrodo, nepagavo. Tai greičiausias kelionės etapas, kuris įsirėmino į amžinybę.
Keliautojas tebesmigo į artipilnę dulkių ir nežinomybės erdvę. Ir kur atėjo? Kažkur apačioje suiro upės vingis, miškelis, keli pievoje išsibarstę trobesiai. Pasigirdo šnabždesys...
—Tai tikslas?
—Tikslas.
—Pabaiga?
—Startas, ne pabaiga.
—Nauja diena?
—Nauja... Tu vėl būsi matomas.
—Ir nereikalingas?
—Reikalingas. Leiskis žemyn. Nesustok.
Vaikai, lakstydami giliojo Denesilijos kanjono pieva, išvydo išsikerojusį tamsų debesį, kuris kabojo neįprastai žemai. Jis leidosi dar žemiau, kvepėdamas lietumi.
Iš jo pabiro įkaitę vaivorykštiniai lašai. Jie susmigo į perdžiūvusią slėnio — kanjono žemę, susiraičiusią pergeltusią ir sausą žolę, medžių viršūnes, šiaudinius mažų namukų stogus bei išsekusią upę.
Lietų pastebėjo ne tik žaidžiančios mergaitės, bet ir kiti kaimelio gyventojai, kurie labai laukė drėgmės.
—Lietus?!
—Taip, vanduo! Tik pažvelkit pro langą...
Jis buvo laimingas ir patenkintas. Ta paskutinioji viltis juk išsipildė. Ji buvo suturėta,   o jo kančių kupina kelionė tikrai artėjo į pabaigą. Čia atgimė sena svaja būti reikalingu. Traveldas jau tykojo naujos aukos...