Taip sunkiai įsidegęs į naktį bėgo laužas.
Aplink, ratu susėdę, lyg šešėliai žmonės migo.
Ugnies liežuviai nenorom jų veidus laižė,
Lyg saugodami juos ir lyg įspėdami.

O jie sėdėjo tylūs.
Tartum be minčių – miegojo.
Kaip miega akmenys, ratu suritinti į krūvą,
Kol kibirkštim iš šokančios liepsnos į vieno vyzdį
Nespragtelėjo protėvių dvasia visiems įspėjimu...

Skaityti tų ženklų jau šitie žmonės nemokėjo,
Tiktai šukavo nuovirais žolių apsvilusias blakstienas
Ir nepajuto įspėjimo, kad juos kažkas stebėjo,
Iš paralelinio pasaulio,
Pro voratinklius šakų –

Lyg negyvi ratu stūksojo žmonės – akmenys,
Ištįsusiais veidais, ugnies liežuvių laižomais,
Užmigę amžinam voratinkly – jau neprabundantys,
Kaip neprabunda mašalai,
Sugauti mintimi
Vorų...


2006 10 20