Labai trumpai danguje buvo girdėti ūžesys. Padrikai supaukšėjo kaštonų lapai ir buvo matyti, kaip šaligatvio plyteles nugulė tamsių dėmelių mozaika. Keletas lašų, linksmai paptelėję, nukrito ant stalo. Du iš jų pataikė į taurę ir atskiedė ten likusį vyną dangaus vandeniu. Oras atvėso. Pagyvėjo žemai šaudančios kregždės. Jų nerimas persidavė kaštonų viršūnėms. Kažkur blykstelėjo. Nedrąsiai sudundėjo ir žybtelėjo vėl...
Niekieno nepastebėta, kavinės terasoje sušmėžavo sukrypusi figūra. Apsidairiusi, tiesiu taikymu patraukė prie susimąsčiusio Giedriaus. Priėjusi riktelėjo:
– Pasaulis pasikeitė!
– Ką?! – Per sąnarius trenkė elektros srovė. Akimirką akis uždengė žaižaruojantis apvalkalas.
Šalia stalelio stypsojo suvargęs dievo liudytojas ir tiesė krūvą brošiūrų:
– Pasaulis pasikeitė, – pakartojo dievo liudytojas ir, kad būtų aiškiau, pridūrė:
– Aleliuja.
Kuosos kaip peteliškės. Dievo vabalėliai. Mes žinome viską apie Velnio išvarymą. Penki litai. Saulius virto Pauliumi ne todėl, kad susitrenkė galvą, griūdamas nuo žirgo. Aš esu žmogus – Dievas – savo Tėvo Tėvas ir Jo Sūnus Krišnoje. Amen.
– Aleliuja, – paaiškino Dievo liudytojas. – Negi nesupranti?