Herkui Mantui

Žvaigždes virš Priegliaus debesys uždangstė.
Tik šviečia skaidrioje nebūtyje
Liepsnojantys laužai abipus Tvankstės,*
Kai bėras žirgas tolsta kelyje.

Ir ant vingiuoto pilko prūsų kelio –
Nuėjęs laikas pėdsaku niūriu.
Tai priešas nuvedė žadėtąją mergelę,
Papuošė balną tavo sidabru.

Tik kartais pasiklydęs vėjo šuoras
Nuo Aistmarių atneš senas sakmes,
Ir nebylus lietuviškas minoras
Palies atidarytas langines.

Kažkas lyg renka – renka ir išbarsto
Vienatvėje kartojamas maldas,
Kad ateities tyla viduj pušinio karsto
Priglaustų mūsų prarastas kartas.

Kad meilė, neatėjusi su kryžium,
Paliktų jūržolėm ant kranto akmenų.
Atėjom ir išeisime su vyžom,
Su nuospaudom ant maudžiančių delnų.

Ir dargana tegu paliks už mūsų.
Ant aukuro bus duona ir medus,
Kad žodžiai tie, kuriuos ištarsi prūsams,
Saulėtekio sparnu paliestų mus.
-------------------------------------
Žvaigždes virš Priegliaus debesys uždangstė.
Artėja skaidrioje nebūtyje
Liepsnojantys laužai abipus Tvankstės.
Ir nieko jau nebuvo kelyje ---

*Tvankstė (arba Tvanksta) – senasis prūsų žemės, kur įsikūręs Karaliaučius, pavadinimas.
Pranis