Sidabro varpelis
Nupirkti niekad negalėsiu
švytinčio varpelio sidabrinio,
pririšto prie tavo skruosto,
virpančio iš ilgesio,
kai naktys burti ima.
Švelnią jo melodiją,
iškviestą kristi amžinybėn,
nešasi per metų tiltus
plačiasparnis vėjas,
dulkių medžio šakos
jam naujas natas išpynė.
Dylančios delčios rankovės
atidengia šio puikuolio kūną –
kiek per trapų ir nelankstų –
jis vienu ritmu
ne kartą mus nudūrė.
Aš – tik vargšas žemės tarnas,
pirštais limpančiais
bandau sugauti šviesų garsą,
kuriame pasauliai mūsų tampa
vientisu skambėjimu varpų,
lėtai iš dvasios skurdo slenkant.