Liepos liepžiedžiai svilino grįžtančių vėjus,
gal anksti vežti šieną į akliną daržinę,
bet jei saulė per kraštą į jį suvarvėjo,
tai jis sausas, purus ir kaip reikiant nukaršęs.

Tėvo kojas nudilgino darbo šereliai,
nepajėgs savo autais suminkyti šieno,
bet jis toks – tai suklumpa, tai vėl naujas kelias,
ir ne kartą jau jį liepos liūtys paliejo.

Sužaliavęs jis užminė tolstantį siūlą,
neišseks plonos gijos, ne laikas dar griūti,
kas, kad pirštai beodžiai jau samanom dūla,
prieš akis – gelsvuma, prieš akis – dar rugpjūtis.

Retas paukštis pečius vainikuoja ramybe,
prisibijo galąstuvo, čaižančio dalgį.
Nors šį mėnesį lietūs į šiaurę išvykę,
tėvo kūną vanduo laižo godžiai išalkęs.

O javai belinguodami griūva į sąskambį,
teliuskuoja lyg musę bedalio stiklinėje.
Nors grįžimo į jaunatį durys užsklęstos,
tėvas bėga sukaitęs į dangų naktinį.

Suka vasaros karštį pakvaišęs rugpjūtis,
jaučia galą ir paukščiai, prie upių prisnūdę.
Buvo darbas, kritimas į nežinios būtį,
palydėsiu aš savą į rudenį gūdų.