Seną parką nušvietė akinanti saulės šviesa. Spinduliai sukosi ratu aplink medžius ir medelius. Paukščiai prabudo ir giedojo savo giesmeles. Pora žvirblių nusileido ant senos skulptūros. Vienas iš jų sučirškė:
-Nesuprantu šio paukščio,-jis parodė į paukštį, išskleidusi sparnus, bet nepakilusį.
-Aš taip pat,-atsakė kitas.
-Kodėl?-savo mažą snapelį į pokalbį įkišo kitas žvirblis.
-Juk jis turi sparnus, bet niekad nepakyla,-duetu išaiškino pirmieji žvirbliai.
-Tikrai, tikrai, tikrai. Turi sparnus, bet jais nesinaudoja,-sučirškė mažasis paukštelis.
-Juk čia skulptūra, kvailiai, jūs,-į žvirblišką pokalbį įsikišo balandis.
-Kas tokia? Skuplūta?-nesuprato jaunieji paukšteliai.
-Et, kvailiai,jūs. Net nežinot ką reiškia skulptūra....
-Ką?-pasigirdo žvirbliškų balsų trio.
-Žmonės nulipdo skulptūras, o paskui spokso į jas be jokios naudos. Va kas yra skulptūra,-ramiu balsu išaiškino senasis balandis.
-Ar galima su juo pašnekėti?
-Jis negyvas. Tiesą sakant, ten gulbė...
-Negyva?...-sučirškė liūdni balseliai.
-Negyva...-atsakė baltasis skrajūnas.
-Gyva,-pertraukė juos gilus atodūsis.
-Kas taip pasakė?-klausinėjo vienas kito žvirbliai.
-Aš...-tam balse atsispindėjo ilgesys.
Paukšteliai atsisuko. Ten kalbėjo...Skulptūra...
-Tu gyva?-nustebo balandis.
-Aš buvau gyva, esu gyva ir būsiu gyva...-atsakė marmurinė gulbė.
-Kodėl tu neskraidai su kitas paukščiais?-vienas per kitą čirškėjo žvirbliai.
-Nes aš esu prikalta prie žemės...Kas gyvena žemėj, tam belieka tik svajoti apie padangę...-jei paukštė būtų buvusi tikra, ne marmurinė, per jos veidą būtų nuriedėjusi sūri ašara.
-Kaip baisu...-sučirškė žvirblis.
-Baisiau negu baisu...-atsakė kitas.
-Baisesnio dalyko nesu matęs....-peršaukė visus trečiasis.
-Tu turi sparnus, bet negali jais naudotis...-jei žvirblis būtų mokėjęs kūkčiot,   būtų taip padaręs.-Kai pagalvoji-kam jie išvis reikalingi?
-Nežinau...-atsakė skulptūra.-Kiekvieną dieną aš žiūriu į debesis ir svajoju apie skrydį. Apie džiaugsmą... Taip ir norėtųsi išskleist sparnus kaip baltas balandis ir skristi, o jei ne,tai,kad nors atsirastų toks didvyris, kad mane priglaustų po savo sparnu ir pakiltume. Man būtų šilta ir gera, kaip po geros mamos balandės sparnu... Bet kiekvieną vakarą, kai visi paukščiai grįžta į namus,man norisi verkti, kad negaliu būti su jais. Skristi ir gaudyti vėją...Stebėti saulę, besileidžiančią į jūrą... Stebėt bangas...Pajusti kaip vėjas kedena tavo plunksnas...
-Ar tau baisi tamsi naktis?-suburkavo balandis.
-Ne...Man baisiausia yra tai, kad turiu sparnus, o negaliu jais naudotis...,-savo marmurinį žvilgsnį gulbė nukreipė į savo išskleistus, bet beverčius sparnus...
-Taip, tai baisu...-atsakė visi paukščiai ir nuskrido į savo lizdus,nes jie norėjo džiaugtis,o ne liūdėti.
-Baisiau negu baisu...-atsiduso paukštė, nepajutusi skrydžio gaivos...

Kitas rytas buvo dar šviesesnis ir šiltesnis. Net ir seniausi ir seniausių išskrido. Atrodė, visiems šiandien puiki diena, bet ne...Ta pati marmurinė skulptūra stovėjo toj pačioj vietoj, išskleidus sparnus, bet nepakilus... Paukštė, nepajutusi skrydžio gaivos...