Terasoje, be Giedriaus, tik keli žmonės: du seniokai, kažkoks čipolinas su drauge ir vienišai sėdinti mergina. Giedrius deda piliulę burnon ir užgeria vynu. Kol kraujyje gaminasi noradrenalinas, patogiau atsilošia ir ištiesia po stalu kojas.
Kada pasaulis eilinį kartą nesugeba tavęs suvirškinti, vemia tave lauk. Keliesi iš dvokiančios pliurzės ir valai nuo savęs tai, su kuo buvai valgytas. Paprastai tai būna žodžiai. Ištisi įvardijantys sakiniai... Brauki juos atbula ranka, jie krinta žemėn ir bjauriai tekši. Brauki juos šiek tiek apgailestaudamas ir susirūpinęs rytdiena.
Lipi iš šito. Tarsi iš nebūties. Tarsi prieštvaninis varliagyvis iš tiršto dvokiančio dumblo klipytuoji į krantą, kad užkariautumei sausumą.
Vardan evoliucijos?
Vardan proto?
Tiesos?..
Ne, naivuoli, vardan savęs!
Vardan purvino lango stiklo. Vardan neretai drebančių rankų. Vardan suplyšusios sapnų drobulės, vėjo baubimo ir ne tau rėkiamo „tegyvuoja“.
Galbūt vardan žodžių... Juos jau taip ilgai niekina. Kalbėdami nepaiso prasmės, rašydami kurpia panegirikas grioviakasiams arba kraujo pripampusiems uodams.
Galbūt tikrai vardan jų – žodžių? Kad taptų kuo mažiau suprantami. Kad atgautų pamirštą sakralinę reikšmę ir... Vertę.