Aš skaičiau Jūsų rankraščius. Puikumėlis! Aptarėm su leidykla – nebloga būtų knyga.
– Ačiū! – apsidžiaugė autorius. – O aš vis dėlto daug ką taisysiu, kol jūs rengsitės išleisti.
– Kol mes... ką darysim?
– Kol rengsitės išleisti mano knygą.
– Bet palaukit, ar mes žadėjom ją išleisti?
– Ką tik sakėt, kad puiki būtų knyga.
– Taip, bet kas ją pirks. Dabar niekas neperka knygų.
– Niekas? O aš pažįstu porą, kuri kasmet nusiperka po dvi-tris knygas.
– Tačiau dėl dviejų žmonių knygos neleisi.
– Aš gi prisidedu prie išleidimo.
– Vis vien neapsimoka.
– Tai ką man daryti? Aš gi rašantis žmogus – kažkaip noriu išgarsėti...
– Hmm... Gal Jūs sergate kokia nepagydoma liga?
– Nepagydoma liga? Ne, aš sveikas, neskaitant pasitaikančių rudens-žiemos metu peršalimo ligų. O prie ko čia ligos?
– Matot, jei Jūs sirgtumėte kokia nors nepagydoma liga, mes galėtume išleisti Jūsų knygą, perrištą juodu kaspinu su užrašu „Paskutinis rašytojo darbas“. Tada pirktų. Be skandalo ar tragedijos menas dabar neperkamas.
– Sakot skandalo? O jei aš su savo knyga nuogas išeisiu į gatvę ir agituosiu ją pirkti? Girdėjau, kažkur užsienyje vienas dailininkas tokiu būdu pardavė nemažai savo paveikslų.
– Lietuva – ne užsienis. Jus čia tuoj policija suimtų kaip išprotėjusį.
– Bet aš nenoriu reklamuoti nesamos ligos.
– Tada patariu pereiti prie vaikų literatūros. Mokyklose lietuvių kalbos mokytojai skatina vaikus pirkti vaikiškas knygutes, ypač jei jos gražiai iliustruotos. Tėvai kartais nusileidžia vaikų prašymams.
Na, pabandysiu. O kokios temos turi didesnę paklausą?
– Apie gyvūnus.
– Gerai, parašysiu apie vilką ir avinėlį.
– Yra jau tokia išleista net kelis kartus.
– O apie oželius?
– Irgi yra.
– Tai gal tiktų apie paršiukus?
– Yra net spektaklis vaikams „Trys paršiukai“.
Dar ilgai autorius su redaktoriumi svarstė vaikų knygelės pavadinimą, kokį gyvūną aprašyti, bet abu nutarė, kad visi vaikams tinkantys gyvūnai jau aprašyti. Net ir sliekas bei lovos blusa.
– Gal pabandykit poeziją, – patarinėjo redaktorius.
– O! Gerai. Aš va ir dabar turiu pluoštą eilių pavadinimu „Meilė – amžina“. Pažvelkit.
Redaktorius, vos peržvelgęs eiles, grąžino jas autoriui:
– Poezijoje ketureiliai dabar nemadingi, klasika – atgyvenęs reikalas. Jei norite išgarsėti kaip poetas, rašykite supermoderniai. Dabar poezijoje vyrauja supermodernizmas.
– Kas tai? – nesuprato rašantysis.
– Reikia parašyti eilėraštį tokį, kad skaitytojas nesuprastų, ką tu čia norėjai pasakyti. Žodžiu, palikti teisę spręsti tavo mintis skaitytojui. Lai jis pats mąsto. Realistiniai, atviri, pagrįsti nuogais faktais eilėraščiai – banalybė.
– Bet aš taip kažin ar sugebėsiu. Tai ką man daryti?
– Hmm, gal turite namie kompiuterį, internetą?
– Turiu, o ką?
– Tada užsiregistruokite vartotoju į literatūrinę svetainę „Ekūryba“ ir rašykit, ką norit ir kaip norit. Jūsų kūrinį tą pačią dieną  perskaitys  apie 20-30 skaitytojų. Ir dar pakomentuos: patars, pagirs ar išpeiks. Ir kitą dieną dar gali atsirasti kokie 3-4 skaitytojai. Ir tai daugiau, nei būtų  knygos pirkėjų. Štai Jums ir išgarsėjimas. Na, ir kas, kad jis trumpalaikis, kartais tik vienadienis, mat čia kitą dieną tavo kūryba bus jau tik numeruojama. Ir publikacija čia tik vienadienė – jokių kartojimų. Beje „Ekūryboje“ galėsit išgarsėti ir labiau, patekęs į jos leidžiamą almanachą, bet čia reikia ne tik supermodernių literatūrinių gabumų, bet ir moderatorių palankumo, sugebėjimo su jais susidraugauti.
– Ačiū, brolau, ačiū! Aš pasistengsiu. Susidraugauti tai sugebėsiu!
  Garbėtroška autorius nuskubėjo į namus jungtis prie „Ekūrybos“. O ką kitaip daryti, kai ateina noras išgarsėti?..