Moteris juk sielą turi plačią,
Kurioje jausmai visi gyvena.
Ir per gyvenimą ji kantriai neša
Naštą, kurią likimas atsiunčia.

Ji mylėti vyrą moka ir užjausti,
Atleisti skriaudą ir paguosti.
Pakelti jį, kai jis parkrinta,
Pažadint jo gyvenimo troškimą.

Pati ji būdama tokia trapi,
Jausmais gili, svajom plati,
Kartu – tokia tvirta, stipri,
Kai reikia viso to kitiems.

Ir tik tas supras stiprybę jos,
Kuris parpuolęs rėmės ja,
Tas, kuris buvo meilės sode,
Kuriame sodino JI gėles.

(Juodai Raidei leidus)