Invazija (6)
Praslinko ne viena diena. Plaitas Dinaisas tebebuvo uždarytas Kondelaro arba dar vadinamo “Juodojo lapino” forte, kur įsitvirtino Blaso grupuotė. Neseniai kalinys sužinojo, kad maištininkai galutinai išstūmė iš stoties likusius vis dar pasipriešinti mėginusius senosios tvarkos šalininkus. Tie, kurie nepasidavė, buvo sunaikinti arba uždaryti į kalėjimą atstojantį baraką, kur ir buvo įkalintas Dinaisas. Tokių didelėje kameroje buvo dešimt.. Su jais per tas kalėjimo dienas ir susipažino buvęs rangininkas. Už grotų atsidūrė atsidūrė ryšininkas barzdočius erdonietis Bu Tanas, astrobiologas Kontas Belajus, inžinierius Kobajus, Fongvajos teisininkas Foh Undelaras ir dar keli nelaimingieji. Visi jie laukė nežinios, kęsdami ilgą kankinimų grandinę. Niekas iš prižiūrėtojų neklausė jų nuomonės. Kaliniai kęsdami šaltį ir alkį sulaukė gruodžio. Netrukus turėjo ateiti ir Naujieji metai. Tuo tarpu maištininkai jau kontroliavo visą gyvenvietę. Tik iš negailestingų prižiūrėtojų pavyko sužinoti, kad stotis paskelbta Nepriklausoma Kandelaro respublika, o jos pirmuoju prezidentu tapo tas pats mįslingasis garbėtroška Blasas, nuo kurio malonės priklausė tolimesnis kalinių likimas.
Gruodžio dvidešimt septintosios rytą į kalėjimą atėjo keli prezidento parankiniai ir išsirinko tris kalinius. Nieko konkretaus nepasakodami keturi ginkluoti juodai apsirengę kariūnai surakino išrinktiesiems rankas ir grubiai paragino kaliniams eiti pirmyn.
Tarp išrinktųjų pateko ir Dinaisas. Jis nieko gero nesitikėjo. Prieš kelias dienas Plaitas iškentė eilines patyčias specialioje tardymo kameroje: buvo apspjaudytas, jam buvo nulupti dešinės rankos nagai, tad dabar pirštai tebekraujavo, o žaizdos pūliavo. Apspardytą kūną kaustė nemąžtantis skausmas. Galvoje tebesisuko bukos ir nepaguodžiančios mintys. Buvo tik noras kuo greičiau sulaukti tų patyčių pabaigos. Gyvenimas ne tik jam buvo tik pragaras, o vienintelė viltis, kuri teberuseno kalinio galvoje – kuo greičiau mirti. Plaitas jau nebemanė, kad planeta greitai sulauks pagalbos iš išorės, kad visi įsiliepsnoję maištai, revoliucijos, perversmai bus kada nors nuslopinti. Tos nerealios vizijos atrodė tapačios tikėjimu, jog danguje yra pragaras. Bet jam atrodė, kad pats didžiausias pragaras pasaulyje – Danauto planeta, o svarbiausia šėtono citadelė – “Juodojo lapino” fortas...
Išrinktuosius kalinius nuvedė į tą pačią tardymo kamerą, įrengtą kadaise pastatytame maisto atsargų sandelyje. Čia buvo šilčiau, tačiau Plaitui nuo to nebuvo jaukiau. Vis tik išvydus viduje sėdinčius kankintojus, Plaitą Dinaisą užvaldė silpnumas. Jam kilo noras ant visko nusivemti, keiktis, o tuo pačiu dar ruseno mintys apie pasipriešinimą perversmininkams. Bet tos mintys nuslopo vos tik už kameroje stovinčio stalo pamačius sėdintį tos apsišaukėlių respublikos prezidentą Blasą.
Storas žemaūgis respublikos valdovas vilkėjo karininko uniformą, tokią, kokią vilkėdavo Žemės konfederacijos armijos generolai. Tik dabar prezidentas ant jos buvo pasidabinęs niekur neregėtus simbolius, kurie, regis, simbolizavo jo užimamas pareigas.
Tardymo kameroje dar buvo ne kartą matyti tardytojai. Vienas jų — buvęs Plaito kolega rangininkas Tivėjus Rotanovas.
Kalinius susodino ant ilgo suolo, pastatyto prie to pačio stalo. Šalia jų atsistojo atrinktuosius lydėję prižiūrėtojai.
—Sveiki gyvi respublikos priešai, — prabilo generolas – prezidentas.
Kaliniai nieko nepasakė.
—Nenorite sveikintis? – suirzo Blasas, — Tiek to. Maniau, kad tas įkalinimo mėnuo jums įkrėtė proto, bet, pasirodo, nieko panašaus nenutiko. Tačiau tikiu, kad jus sušildys vienas geras pasiūlymas. Koks jis — sužinosite netrukus.
—Ką turite, ponai Blasai, omenyje? — Dinaisas išdrįso paklausti.
—Tu ir tavo draugai dar gali laimėti bilietą į laisvę.
—Apie kokią dar laisve kalbi? — Dinaisas neslėpė savo skepsio, — Gal siūlai kokį nevykusį sandėrį?
—Pasiūlymas pakankamai švarus ir humaniškas. Kita vertus — mes jau seniai jus visus galėjome pasiųsti myriop. Dabar manome, kad jūs galite mums praversti, o patys sulaukti išsvajotą laisvę.
—Kokie jūsų ketinimai? – pasidomėjo vienas iš atvestųjų.
—Kažkur nelabai toli nuo mūsų laisvojo forto įsikūrė dalis stoties pabėgėlių. Mes norime sužinoti kur jų stovykla ir kiek ten yra žmonių. Taip pat norime užtikrinti respublikos saugumą. Ruošiamės ne mūšiui, o deryboms. Beje, mūsų respublika turi būti saugi ir stipri. Juk pagalbos iš Žemės taip ir nesulaukėme. Prieš dvi savaites mėgino jie nutupdyti vieną kosminį laivą. Tačiau tas nevaldomas erdvėlaivis rėžėsi į planetos paviršių. Tai įvyko už trisdešimt keturių kilometrų nuo Kandelaro. Mums pasidarė aišku, kad jie niekada sėkmingai nenutupdys jokios transporto priemonės, o mes visiems laikams liksime izoliuotomis bendruomenėmis. Tad nereikia stebėtis kodėl iškovojome nepriklausomybę. Taip pasielgė ir kitos stotys. Beje, tokie žingsniai praktiški, nes dar niekas nėra pasiruošęs koordinuoti viso Danauto. Dabar geriau verstis atskirai, o su kitomis stotimis ir neseniai įsisteigusiais nepriklausomais fortais geriau palaikyti tik diplomatinius ryšius ir keistis informacija. Šiandien sužinojome, kad ir Mortere ir Tranvidijuje egzistuoja atskiri politiniai ir organizaciniai dariniai. Šiuose miesteliuose paskelbta nepriklausomybė. Tik Gizle jau trečią savaitę nebėra jokios gyvybės. Ten, ko gero, visi žuvo galingo sprogimo metu. Juk toje stotyje buvo sutelkta visa Bontlavaros žemyno naftos pramonė. Žinią apie susprogusius rezervuarus ir suliepsnojusius pastatus man pranešė neseniai grįžę žvalgai...
—Taigi, — tęsė generolas, — jei sutiktumėte, turėtumėte surasti pabėgusiųjų bazę ir pranešti apie mūsų geranorišką pasiūlymą – palaikyti draugiškus ryšius. Ką manote jūs?
Tiek Plaitas, tiek ir kiti du kaliniai tylėjo. Bet šią tylą pertraukė respublikos valdovo žodžiai:
—Jūs nė vienas nenorite laisvės?
—Mes būsime apgauti, - neslėpė savo nepasitikėjimo Bu Tanas.
—Nematau prasmės. – nusispjovė Dinaisas, — Jau regėjau koks jūsų sąžiningumas ir žmogiškumas.
Plaitas, baigęs sakinį pirštu parodė į savo žaizdas, išmuštus dantis bei akį.
—Mes labai apgailestaujame, kad taip įvyko, — prezidentas dirbtinokai gailėjosi dėl savo ir kitų klaidų , — Bet, pripažinkite, nuo pradžių buvote prieš mūsų sumanymą pasirinkti nepriklausomybės kelią. Tačiau toks mūsų surengtas perversmas turėjo įvykti.
Generolas nurimo. Tuomet prašneko čia esantis “Lutū” kapitono padėjėjas:
—Juk niekas nepritarėte naujiems pokyčiams. Net Ultimatumui.
—O sukilimą supratote kaip anarchiją. — įsiterpė generolo padėjėjo titulą pelnęs vienas iš aukšto rango technikų, — Tačiau patys įsisąmoninkite, kad kovą pradėjote patys, tad jūsų įkalinimas buvo dėsningas. Kodėl nesiteikėte pabėgti kaip kiti arba mirti už savo idealus?
—Na va, — pratęsė savo monologą “Juodojo lapino” vadovas, — Jūs, mano manymu, visada, netgi dabar, tikėjotės ne tik likti gyvi, bet ir užsitarnauti pelnytą laisvę. Nemanau, kad jūsų protestas prieš mus ir pasipriešinimas respublikai gali būti garbingas žygdarbis. Neįžvelgiu jūsų priešiškume jokio patriotizmo – vien neapgalvoti ir priešiški veiksmai. Taip darydami jūs smarkiai klystate. Visa planeta jau seniai nepavaldi Žemės imperijai. Dabar kiekvienas galime gyventi atskirai, nebijodami invazijos iš kosmoso. Stebuklas, tačiau tie vabalai dabar yra tarsi nebylūs sąjungininkai, galintys padėti laisvę išsikovojusioms respublikoms. O nepriklausomybė visiems būtina tam, kad būtų galima atkurti sugriautus civilizacijos pasiekimus, technologijas. Kiekvienas iš jūsų vis dar galite apsigalvoti ir nuspręsti ką daryti. Jūs turite neeilinę galimybę tapti laisvais. Ar pritariate mano ir kitų čia esančių kandelariečių pasiūlymui?
—Ne! – tvirtai atsakė Plaitas.
—Ne, - jam pritarė Bu Tanas.
—Taip, - toks buvo kalinio Konto Belajaus atsakymas. Du jo likimo draugai nepatikliai sužiuro į jį, o generolas netikėtai subliovė:
—Išveskite tuos du šunsnukius. Greičiau juos į patį šalčiausią izoliatorių! Plaitą! Bu Taną!