Skrodėme jūrą. Vėjas negailestingai pūtė. Bailusis dvynys tupėjo kamputyje kaip kokia pelė. Kapitonas buvo prie vairo. Drąsusis dvynys vis klausinėjo Karoso, kuo galėtų padėti. Aš ir Vikingas žvelgėme į žvaigždes. Aš tariau Vikingui:
– Jos gražios... Ar ne?
– Taip... – kaip niekad liūdnai ištarė Vikingas.
– Kodėl toks liūdnas „taip“?
– Ilga istorija...
– Man patinka ilgos istorijos, –šyptelėjau.
– Ta istorija susijusi su mano pravarde... Seniai, kai dar buvau jaunas, maždaug dvylikos metų, mėgau stebėti žvaigždes... Tai dariau bene kas vakarą. Nežinau kodėl, bet žvaigždės man buvo daug daugiau nei žvaigždės. Tikriausiai  tai paveldėjau iš senelio – jis irgi mėgo žvaigždes. Taigi vieną ramų ir šiltą liepos naktį aš žiūrėjau į savo numylėtines. Tada buvau pajūry, ant kopų. Žiūrėjau į žvaigždes, tik staiga kažkas užstojo jas. Tai buvo žmogaus siluetas. Iškart pajutau nuo jo alsuojanti pyktį ir neapykantą. Jis irgi žiūrėjo į žvaigždes. Man tas tamsusis vyriškis atrodė keistas, nes niekas neužsuka į mano gimtą salelę, o aš joj visus pažinojau, bet šito ne. Nors bijojau to atėjūno, bet mane taip traukė žvaigždės, jog neatsispyriau jų žavesiui ir žiūrėjau toliau.
– Kokios gražios žvaigždes, – atsikrenkštė atėjūnas. Jo balse išgirdau atšiaurumą, bet kartu ir nežmonišką ilgesį.
– Aha... – išlemenau.
– Ko toks jaunas vyrukas bastos po pajūrį?
– Žiūriu į žvaigždes...
– Aš irgi. Kas tu?
– Frankas Nortinsas, pone.
– Neturi pravardės?
– Ne, pone.
– Cha. Na ir keistas tu vyriokas.
– Taip, pone.
– Nevadink manęs ponu.
– Taip, pone.
Atėjūnas tik šyptelėjo ir nužingsniavo smėlėtu krantu. Kai tik jis išėjo, nubėgau namo ir visą naktį nesudėjau bluosto. Išaušus rytui, mama mane pasiuntė į parduotuvę nupirkti kiaušinių. Nupirkau kiaušinių ir dar užsukau į smuklę pasiklausyti visokių jūreivių atsitikimų, nes jie man labai patiko. Įėjęs radau tą, kurio nesitikėjau – tas pats vyras, kuris buvo su manim pajūry. Bijojau prie jo eiti, tad greit nuskuodžiau namo. Ryte išgirdau, kad tas vyras buvo jūreivis. Jis buvo labai atšiaurus, šaltas ir piktas. Negana to, save vadino Vikingu. Porą žmonių, išgirdę jo istoriją, sakė, kad jis gyvenęs gražioje saloje, bet buvo iš jos išvytas. Berods todėl, kad jis atsisakė paklusti tos salos karaliui. Todėl jo balse ir išgirdau ilgesį. Vikingas mėgo žvaigždes... Paskui jau buvau užmiršęs jo istoriją, bet teko ją ir vėl prisiminti... Tada man buvo aštuoniolika metų ir mane pašaukė į karą su kita sala. Atsisakiau. Visi ant manęs supyko ir išvarė mane. Tada ir prisiminiau Vikingą – žmogų be Tėvynės. Aš mėgau žvaigždes ir raumeningumu nesiskyriau nuo tikro vigingo ir buvau išvytas dėl tokios nesąmonės. Tokia buvo ta salų demokratija – nepaklusai – būsi išvytas.Taip ir aš, Frenkas Nortinsas, pasivadinau Vikingu... – Vikingas nutilo. Dabar apie jį žinojau daug daugiau, nei kelionės pradžioj.
– Frenkas Nortinsas... – šyptelėjau.
– Taip.
– Ar galima tai papasakoti kitiems?
– Taip.
Apsidžiaugiau, bet dabar nenorėjau iš naujo pasakoti visą istoriją. Su Frenku Vikingu toliau žvelgiau į tas stebuklingas žvaigždes...