Dienų paraštės

Ar turėčiau rašyti, kalbėti apie prisiminimus? Jų skylėtos, vaiduokliškos mantijos nuolat dusina mano sąmonės grindinį.
Mintis yra pati tikriausia mano ir tavo, skaitytojau, tikrovių valdovė. Ji – pats tikriausias ir drauge metafiziškiausias Dievas. Skaitytojau, neprivalau įrodyti, kad yra kitaip, – pasiimk, kiek gali pasiimti. Tik pasiėmęs per daug žinok, ką vėliau veiksi su pertekliumi, kurio akivaizdžiai negali suprasti.
Man gaila savo priklausomybių gyventi. Turbūt labiausiai iš visų dalykų, kurie gyvena su manimi, manyje ir greta manęs. Net jeigu kasdieniai minties ritualai ir nuskaidrina protą, priklausomybės – mano minčių fantomai – atsilaiko prieš bet kokius vaizduotės burtus ir grąžina mane į gruodžio ir sausio mėnesius, kai kliedėjau telefoniniais žavesiais vienam žmogui.
Priklausomybė tam, ko niekada neturėsi, yra nesibaigiantis sielos ruduo. Tik paskutiniai medžių lapai jau baigia kristi.
Duris uždaro Taro.
Velvet