Žvaigždės žvarbsta pro plikas beržų šakas,
Vėjas tyli, pilnatis regėjimą šukuoja.
Mano mielas Demonas mėnulio kalvose,
Sfinkso paslaptis pasėjęs, meta meteorą.

Smarkus vėjo gūsis – stačiai į akis –
Brūkšteli šviesos šuke ir ašara per skruostą...
Kažkokia šilta būtybė sklando – nežinia, kas ji?
Kol už nugaros, visai šalia šalčiu neatsistoja.

Lapkričio atodūsiu po šiferio skvernu
Žydi malkos baltos – beržo tošys garbanojas,
Ūbteli apuokas – pajuntu – Šiaurys –
Sakalo akies (akmens) žinojimą padovanoja.

Dar sekundę – laikas. Keičiasi kryptis.
Palieku. Užtenka. Ten bus vištos koja –
Viena varna karkteli praskrisdama naktyj.  

Aš tada baltos žuvėdros laukiau,
Tu miegojai...


2006-01-03