Tartum laukei manęs ir nelaukei
Ties žvaigždynų keliais tolimaisiais,
Kad su savo laumutėm ir kaukais
Aš į naująjį amžių ateisiu.

Ir patekom į svetimą šalį,
Kur surasti jau mūsų nemoka,
Kur mylėti jau mūsų negali,
Lyg neverkia ir lyg nesijuokia...

Tik bejausmiai klavišai stuksena
Šaltu aidu sukaustytą laiką,
Glotnios rankos pilkų manekenų
Mūsų duoną kasdienę suraiko.

Sraigės kiaukute sukasi mintys –
Išsklaidytos beformės kometos,
Ir žvaigždelės visiems padalintos –
Tarsi dvylika mėnesių metams.

Bet žolyne prie dundančio kelio
Žalias aukuras bus pakūrentas:
Degs nostalgiškos smilgų šluotelės –
Tarsi primiršto sapno fragmentas.

Bitės medų suneš iš kaštonų
Ir senoviškai lauks tavo rankų,
Kai geltonuose rudenio tonuos
Tu sustosi ties paliktu ženklu.

Ir tada tik suprasi, jog laukei,
Kad nutilusiais ilgesio slenksčiais
Aš su savo laumutėm ir kaukais
Jūsų naująjį amžių aplenkčiau...