Susidrovėjusi
A u š r a  
N u r a u d o –  
             Didybės ir galybės savo
             S u s i g ė d u s i.

Ji šitai daro visada – kaskart
P a m a č i u s i
Iš vakarų per dangų plastiškai artėjantį
Tigrinį Juodąjį Drakoną
Pasveikint jos…

Jis priartėjęs švelniai apkabina letena
Gracingai kildamas į keterą cunami riečiasi
Ir išsilieja nėriniuotu tiuliu,
Pridengdamas apvalų jos raudoną veidą,
Išnirusį virš horizonto
Ir šitaip begaliniai drovų.

Pasveikinimas grimzta žvilgsnyje
Į vakarus išėjusios
Nakties –
       Vyzdžiu –
Geltonojo mėnulio pilnaties
Tarp susivėlusių šakų,
Įstrigusiu beržyne,
Ten, kur lakštingala per naktį netylėjo...

Ir vėl vilnijančiu žvėrim atvirsdamas –
Tigriniu Juodu Drakonu
Raudono ūžesio danguj
Juodais klegėjimo purslais

      Į priešingas puses
      Būriais nutolsta

S u d u ž ę s  
V a r n ų
D e b e s i s

Prikėlęs Dieną
Per naktį,
Paukščių gerklėse miegojusią...


2006-04-02