Anksčiau gailėdavausi, kad nesimokiau groti smuiku. Kartais džiugiai, o kartais taip skausmingai verkiantys arpedžio prisilietimai versdavo mane verkti net džiaugsmingiausią akimirką. Besišypsantys kojotai iš draugų paveikslų imdavo staugti vos virptelėjus apsnūdusiai stygai. O dykumoje tuo metu būdavo taip ramu. Jokio vandens, jokio tekėjimo ir gyvybės - tik tolumoje staugiantys kojotai, nuviję šalin Vivaldžio pavasarinio upelio tekėjimą. O aš tuo metu gulėdavau pasislėpusi drobės kamputyje, užsirišusi akis balta skara ir laukdavau, kol saulę išgąsdins kojotai ir ji užmigs tarp laukinų dulkių, kuriose vis dar aidėdavo paskutiniai smuiko virptelėjimai. Bet atslenkant ištroškusioms žvaigždėms, mane pažadindavo nervingas balsas, primindamas, kad kojotai juokiasi tik dykumose, kuriose melodijos slepiasi smėlyje. Mano mama niekada nemėgo smuiko, o ypač mano keistų, kaip jai atrodė, sapnų. Normalūs žmonės nesapnuoja besijuokinačių laukinių šunų ar skambančio smėlio. Nejučia aš pradėjau vis daugiau tylėti ir leisdavau mamai galvoti, kad mano sapnai liovėsi, o ir muzikos troškimas nebekankina, kaip iki šiol. Sapnai kartais likdavo tikrai toli, kažkur anapus dykumos, skiriančios mane nuo kojotų juoko.
Smuiko garsų neatėmė niekas, nes tik aš viena supratau tikrąją jo reikšmę mano gyvenime. Visada taip laukdavau nuskambant neramių jo garsų. Dažniausiai susidurdavomes bažnyčiose, nes tik ten vykdavo nemokami koncertai, kuriuose galėjau lankytis be jokios gėdos, kad mano pernelyg apiplyšę drabužiai nedera prie ištaigingos salės. Visada pykau pati ant savęs, kad negimiau ten, kur galėčiau klausytis muzikos garsų niekieno netrukdoma. Metai po metų manyje augo ir brendo jausmas, kurio aš niekad neįstengiau suvokti. Jis vis plėtėsi ir plėtėsi, tikėdamasis sugauti ir užvaldyti mane visą, tačiau jis niekada negaus manosios ramybės oazės, kurioje iki šiol slėpiausi. Auksinis muzikos šulinys girdė mano gyvenimo dykumą, kurią pamažu norėjo užgožti neapykanta pasauliui, o ypač sau. Smulkutė njos sėkla pasidaugino ir užėmė kiekvieną gražesnį jausmą ar švisesnę mintį kasdienybėje. Ėmiau nekęsti net tų myčių pienių žiedelių, kurie nedrąsiai imdavo kyščiosi gatvių pakraščiuose vos ilgiau pašvietus saulei. O anksčiau jų veideliai taip džiugino mane juodais vienatvės pavasariais.
Jausmas, atstumiantis mane nuo viso pasaulio nebuvo juodas, kaip dažnai daugelis įsivazduoja. Man jis atrodė raudonas. Ilgi raudoni spinduliai lanksčiai apsivydavo mane visą ir stengdavosi kuo skaudžiau užgauti. Sėdėdavau kur nors kamputyje ir imdavau iš visų jėgų nekęsti tų šlykščių karštų spindulių besibraunančių į patį mano vidų. Imdavau virpėti iš baimės, kai jie, nepaisydami mano pastangų, prasibraudavo taip arti dykumos, kurioje aidėdavo stygų virpesiai. Dalelę akimirkos netekdavau proto ir jau norėdavau jiems pasiduoti, bet visada išgirsdavau kažkur tolyje skambantį kojotų juoką, kai jie šypsodamiesi lėkdavo paskui tykųjį smuikininką. Tada bandydavau jį pasivyti ir aš. Nežinodavau, kur einu, nors jau tada suprasdavau, kad mano pastangos tikriausiai bus bergždžios, bet vis tiek leisdavausi tolyn gatvėmis. Turėdavau eiti, eiti ir nesustoti net akimirkai, nes bet kada deginantys spinduliai galėjo mane sugauti visam laikui.
Dažniausiai sustingdavau pasiekusi bažnyčios duris. Kaip beprotė imdavau šnabždėti maldos žodžius, prašydama, kad raudonoji pabaisa neatsektų manęs bent jau į Dievo namus. Baugščiai apsidairiusi, tyliai praverdavau sunkias bažnyčios duris ir įeidavau ten, kur bent valandėlę galėjau jaustis ramiau.
Šįvakar pravėrusi sunkias duris neišvydau nė vieno žmogaus. Viskas atrodė sunkte persisunkę ramybe, kurios man visada trūko. Iš lėto nužingsniavau į savo vietą kairėje bažnyčios pusėje, kur tiesiai po nukryžiuotu Kristumi klausydavausi atklystančios melodijos. Lengvos ašaros plovė nuo mano kūno raudonosios pabaisos pirštų žymes - taip išvalydamos mano purvinas dienas bent akimirkai. Koks nors pašalietis išgirdęs trūkčiojantį kvėpavimą pagalvotų, kad dūstu, bet kūno išraiška nesugebėjo perteikti to, kas siautė viduje. Besidairydama į baltus išdidžios bažnyčios skliautus beprotiškai bijodavau, kad mano pavargęs blėstantis balsa ims ir ištars žodžius, kurie sugriaus visą šių šventų akimirkų ramybę. „Ji ateina“ – skambėjo kažkur visai čia pat, už durų, už kurių ji slėpėsi tiesdama savo karštas raudonas rankas link manęs.
Stebėjau, kaip apibyrėję vitražai už savęs slepia juodėjantį dangų, kuriame žvaigždės taip nenoriai kovojo dėl savo vietos. Tarsi pavargusios ir nusprendusios likti mėnulio globoje, visiškai nuo jo priklausomos. Aukštuose skliautuose išpiešti angelai vis bandė man atsiųsti savojo džiugesio strėlę, tačiau ji tik pralėkdavo pro mane ir įsmigdavo į suolus ar grindis negalėdama išleisti visų jausmų, kuriuos nešė, nes tam reikėjo būtybės sugebančios jausti šį tą daugiau nei tuščius žmonių žvilgsnius ar kojų sunkumą. Vargu ar pataikę į mane mažieji sparnuočiai ką nors laimėtų, nes jau taip seniai nesugebėjau jausti, ką nors gero ir šviesaus, tad nebūčiau pamačiusi viso jų dovanos grožio.
Neužilgo iš kažkur pradėjo sklisti lengvas virpėjimas, neturintis spalvos ar kvapo, tačiau suvokiamas kažkuo kitu, o ne žmogišku jutimu. Klūpojau sulaikiusi kvėpavimą ir stengiausi suprasti, kas tai. Po kurio laiko mane palietė šis tas daugiau nei padrikos vibracijos. Ramus širdies plakimas susimaišė su vis stiprėjančia nuojauta ir ėmė kartoti kažkokį pažįstamą ritmą, kurio aš taip ilgėjausi. Taip, tai buvo bangos, kurias skleidė ne kas kita, o smuikas. Padriki garsai ėmė lietis į giedrą melodiją, iš pradžių suskambusią kiek nedrąsiai. Paskutinės ašaros nejučia sustingo ant mano skruostų ir aš ėmiau žvilgsniu ieškoti to, kuris valdė instrumentą. Labai iš lėto mano auksinis šulinys ėmė pildytis ir nenusakomas džiaugsmas nedrąsiai ištiesė delnus į mane. Išbalusi manoji dykuma ėmė skleistis tolyn, o melodija tekėjo šulinio skruostu link dūstančios dykumos lūpų, kurios maldavo nors lašelio vandens. Lašeliui krentant į karščiuojančiią gerklę mano ašaros vėl ėmė tekėti ir šulinys išdžiūvo taip pat staigiai, kaip ir buvo prisipildęs. Naktinis dangus atgimė klaikiai raudonas ir muzika išsigandusi dingo. Į jos vietą grįžo dusinantis pyktis ir baimė, užklojanti visus angelus ir jų mažytes baltas strėles. Kažkas pravėrė bažnyčios duris. Sunki ir karšta raudona ranka ėmė šliaužti kairiuoju pasieniu ieškodama to, kurio čia atėjo. Kad ir kaip bijojau, žodžiai patys išlėkė iš manęs ir jau nebegalėjau nuo jų pabėgti. Beliko tik nekęsti savęs už tai, kad juos ištariau čia.
Ji atėjo.