Žiemos tarpekliuose rąžėsi Vasara –
ji lepinosi tampėsi ir raivėsi
ir maivėsi prieš mielą jos gerbėją  
Riestauodegį – grynakraujį katiną
spalvos – dramblio kaulo

vis klaidžiojantį po išmėtytus nerūpestingai jos
naktinius marškinius
rugiagėlių ryto melsvame pavėsyje...

Riestauodegis taip ir nepasakė Vasarai
oranžinėmis savo lūpomis
nė vieno žodžio...

Jis tiktai klausėsi labai labai įdėmiai klausėsi
nakties
šikšnosparnių ausytėmis:
„kaip gražiai
apelsinų žievelės
reprizų tarpuvartėj
mango oranžinumo dainą suokė“

Ir ne... ir ne... ir taip... ir... ne
ir ne... ir ne... ir taip... ir... ne

Ir visai tuo pat metu
jau atsibodusiu įgrisusiu Žiemos taktu
Sniego Boba
šaltmirių gėlių rašmenimis skara išrašinėta
šoko savo skausmo šokį –
sentimentų „kazačioką“.

Ji šoko
savo tolimos jaunystės rūko properšose
jau visų pamirštą bet jai taip mielą reikalingą
šokį iš praeities –
nostalgiškų natų išlaikyme ir padabintą
ilgesio šešioliktinėm vėliavėlėm...

sniego bobos juk nori ištirpti – pabūti mažytėmis mergytėmis,
sėdėdamos ant tėvelio kelių valgyti cukrinius avinėlius
ir mataruoti kojomis

bet sniego bobos – ne uodas sakų amžinybėje –
jos negali negali negali būt įamžinta akimirka
jos tik gali ištirpti...

o jūra verkė ir juokėsi
o jūra niršo ir džiaugėsi gintaro ašarom
tuo pat metu

sustojusi akimirka ant laiko kranto krašto
laukė
pirmų ją užfiksavusių akių – prisilietimo šiltų rankų –

ten uodas įamžintas akimirkoje amžinybę snaudė...


2005 12 29