Ar žinot, vyrai, ko tyli moterys?
Jos pradeda mąstyti taip, kaip jūs.
Tai jūs priverčiat eit prieš prigimtį,
Koduotą X chromosomos liežuvėly.

Nebūna baisesnių dalykų, patikėkit,
Ta „nuostabi“ tyla – tyla prieš audrą,
Kuri prapliumpa lietumi lyg ašarom
Ir žodžais – kaip žaibais su griaustiniu...

Įsivaizduokite, kas būtų, jei debesys
Neišsilietų, dangus pavasarį tylėtų.
Nebūtų šypsenų vaivorykštės lanku,
Kažin ar kas laukuos ir saujose žydėtų.

Juk nieko nėr baisiau, kaip šypsena pro ašaras,
Kai prašo ar neprašo nieko nebeklaust,
Tada pačiam juk reikia susigaudyti
Tuose nevyriškuose poreikiuose...

Prakalbink,
         prajuokinkit,
                   pravirkdyk – ką nors darykit,
Kad atsivertų ir ištartų tuos skirtus žodžius,
Nes durys tyloje tik jums tegali užsiverti
Todėl, kad jos šypsojos, išgirstos būti trokšdamos.
...

Tad leiskim moterims išsikalbėti
Ir įsiklausykime, kai jos nutyla,
Nes lemtingesnė už kalbą
Yra neišsakytų žodžių visuma...