I

Mergaičių gėda tyliai
Bijo žengt prie altoriaus,
Žiedus baltus taisyti,
Šventajam į akis žvelgti.

Po truputį, tik po mažą trupinėlį
Atseikėjo vienuolis mirksnių,
Baltu abitu slėpėsi nuo pavasario.
Nuo prisiminimo pati mergaitė
Raudo – pabūk, pabūk dar su manim
Tik nepabėk taip greitai, palik
Savo šventumą man, neatiduok - - -

Bendra paslaptimi dalinosi tūkstančiai
Sakralinių širdžių, liepsną perdavė
Nuo vieno ligi kito, degė, o degė,
Liepsnojo bažnyčios skliautuos šešėliai,
Lūpos šnabždėjo liturgiją, kuria buvo
Žudoma žemiška meilė, kuriama
Šventa, nepaliesta ir skaisti, gėdos
Nemačiusi, bet ir skruostų nerausvinanti.

Tris naktis mergaitė atidavė Dievui.
Paaukojo savąjį vienuolį, kad daugiau
Nebesugrįžtų, nebematytų, per
Sunku nuodėmes išpažinti mylimam - - -

II

Sugrįžti, sugrįžti šaukė mergaitę
Dievas tyliai, kasnakt melstis prašė.
Kasnakt vis mažiau, vis kukliau
Žegnodavos, minčių tų pačių
Nebekartodavo ir už dieną
Padėkot nebemokėjo. Nereikėjo
Daugiau nenuoširdaus atsiprašymo
Už nuodėmes, kurias už kerštą kerštu
Laikė. Nesidžiaugė, jau nebemokėjo - - -

III

Mūras vilioja kasdien pro šalį einant,
Lengvai gyvenant, sunku būdavo
Mergaitei galvą nuleist prieš Nukryžiuotąjį,
Bet leisdavo, kiekvieną kartą jau ne nuoskaudą,
O nesuvaldomą troškimą jausdama, leisdavo,
Nes nemokėjo atsiprašyt, melstis neužteko
Dar jėgų. Vienuolyno langai dar traukė.

Senieji skliautai ir baltos gėlės po Velykų.
Kaip prieš metus, kaip kitam gyvenime,
Pačioje mergaitėje išsaugota, bet pagaliau
Atleista. Tušti Dievo rūmai, kaip tuomet,
Kai nuodėmės būdavo išpažįstamos.
Mergaitė atsitiesė – raudonis mušė
Skruostus, virpulys užvaldė kūną –
Vienuolis. Tik negeisk, nes pasmerks - - -

IV

Ir ašaros, ir juokas – bet kas, tik ne žodžiai.
Bet jau kitaip nemokėjo abu. Šypsena palydėjo
Prisiminimą, vienuolio matytą, mergaitės –
Atsidavimą Šventam. Bet jau sunku ištylėti,
Sunku kiekvienam atverti savo pasaulį,
Geriau slėptis piliorių vingiuose,
Vitražų žaisme ar net freskų pasakojamoj
Istorijoj. Vienuolis ten šarvais apsitaisęs,
Neįveikiamas. O gal ten jaunikaitis, kryžiaus
Žygius keliavęs, turtingas baronas, pamaldus
Jeruzalės turtų saugotojas, tik mergaitės
Širdį su savimi pasiėmęs, kad keliautų ramus
Pažadėton žemėn, kurios mergaitė mieste jau
Neras, tik į šventus rūmus grįžus, ilgesingai
Miesto oro, kaip kadaise dykumos, nugairinto
Pamaldaus veido ieškos - - - - - - - - - - - - -

O per Velykas nuo šiol tik rausvas gėles
Šventintam vandeny merks ir baltu
Abitu kasdien puošdamas tyliai prisimins.