Kur lekia vėjas, baltas girios paukštis,
Kur skrieja metai, mėnesiai skrajūnai?
Kodėl svaigina vynas tartum kalvos aukštis,
Ko traukia mus abu tie nusidėję kūnai?

Gal veidrodis suskilęs mums iškreipia vaizdą,
O gal išsiskyrimo ta baisi ir spengianti trukmė?
Tik graužia širdį kaip druska kad ėda žaizdą,
Nes vėl nuo mūsų šiandien sukas lauk sėkmė.

Ir dega laužas, akis graužia pilki dūmai,
Žandai nukaista ne nuo karščio – nuo maldos.
Ir vėl tušti mūs gintariniai saulės rūmai,
Ir vėl tylu – nei Tavo balso, nei manos gaidos.

Išlėks mūs meilė kaminu į melsvą dangų,
Ten, kur papartis vasarą žiedus praskleis.
Ir jau nekelsi niekada į saulę savo rankų,
Ir nesakysi niekam, koks saldus medus...