Kvapniais rausvais kamienais žemėn nusileido
Pušų šešėliai – taikūs Saulės broliai,
Ir sugulė eilėm ant žalio samaninio balno –
Prisnūdę ir sutemę pusrutulį šiaurės joti,

O vakarop kaitros išvarginti nubudo,
Sesulei merkiantis nebyliai susižvalgė,
Kiekvienas savo pušį apsikabino švelniai –
Taip iki ryto į žvaigždėtą skliautą žvelgė...