Už berniukus, neklaužadas ir peštukus,
Ir kelius, nubrozdintus dviračiais.
Už berniukus trumpomis kelnėmis,
Kurie spardo grumstus ir gėles patvory.

Už berniukus, kurie rūko dar pasislėpę
Cigaretę ir springta nuo dūmų troškių,
Už tuos, kurie skriaudžia mergaites,
Ir jų už norą – išsiskirt iš kitų ir kovot...

Visi mes tokie nesuvaldomai drovūs –
Išsišokę ar suvaržyti suaugusių normų,
Už berniukus, kurie vyrais nori būt neužaugę,
Už atrandamą laiką subręst ir suvokti save...

Už vaiko norą būti suaugusiu...
Ir suaugusių pavyzdžius mūs atminty.
Už nesibaigiantį šitą eilėraštį,
Kurį rašom kiekvienas sau ir kitiems...