Pavasariop, mano karaliau,
nutirpo tavo šiurkšti oda,
ir lūpose prasikalė samanos.

Kalbėjai man taip švelniai,
lyg basom pėdom bėgiočiau ant jų.
Kalbėjai, kad jusčiau nugara,
kiekvienu slanksteliu, samanų augimą.

Dabar vis laksto kaklu skruzdėlės,
braižo savo nageliais, aimanuoja,
paausiuos žiogai klykia.

Tik žaižaruojanti Šiaurės pašvaistė,
nukelta ant mano delnų,
primena tave, mano karaliau.