Laura su Eriku  į savo kambarį šiandien įritino metalinę statinę, kurioje anksčiau buvo raketinis kuras. Radę nedegių vamzdžių sukonstravo savotišką krosnį, kurios kaminą iškišo pro sienoje iškirstą skylę. Patalpoje nebuvo dūmų, o ir jaukiau buvo. Erikas net pajuokavo:
—Dabar ne tik profesorius, bet ir mes turime puikų židinį.
Ir tai panešėjo į tiesą. Kiti dar kūreno paprasčiausius laužus ir duso nuo jų smalkių...
Tą pavakarę Erikas prikirto daugiau malkų ir pririnko stoties kieme besivoliojančius popiergalius. Po to padarė šiai savos gamybos krosnelei dureles, įmontavo groteles, skirtas pelenams subyrėti ir galop įkūrė ugnį. Nors traukė prastai, tačiau dūmai negraužė akių, o kambarys pamažu įšilo. Netrukus čia susirinks pirmieji “Užuovėjos” sambūrio nariai. Štai, pagaliau, pasirodė profesorius Bolaris, įėjo Maiklas Sardaifas, dar vakar išrinktas vyriausiuoju stoties mechaniku. Dar turėjo ateiti keturi naujojo sambūrio nariai ir jų idėjinis vadovas — inžinierius Edvardas de Maklafis.
—Sveiki, - pasisveikino duris atvėręs profesorius.
—Sveikas Artūrai, — ištarė Erikas, o Laura tik pritariamai linktelėjo galvą.
—Regiu, ir jūs įsitaisėte krosnį.
—Taip kur kas geriau, - Kesvilas neslėpė pasididžiavimo savo kūriniu.

***

Plaitas Dinaisas atsargiai išsitraukė iš futliaro adatinį pistoletą. Tuo tarpu jo tykota auka pasislėpė už kieme paverstos cisternos. Kitas priešininkas prie  kairėje  suversto įvairaus metalo laužo stovinčios sargo būdelės užsitaisinėjo vinčesterį. Plaitas, nedelsdamas užlindo už gravitalerio sparno ir laukė priešininkų veiksmų.
Driokstelėjo šūvis. Kulka, atsimušusi į skraidyklės langą, perskrodė stiklą, jį sutrupindama į smulkiausias šukeles. Rangininkas neišsigando. Jis skubiai  kyštelėjo ranką ir spustelėjo savojo ginklo mygtuką.. Išlėkė kelios miniatiūrinės strėliukės, kurios nepasiekė geidžiamo tikslo. Dinaisas, sukandęs dantis, iškošė riebų keiksmažodį ir dar kartą iššovė, kai vienas iš pasislėpusių priešų kyštelėjo ranką. Pastaroji  suvirpėjo, o oru nuvilnijo aimana.
Plaitas suprato, kad pataikė.  Iš už priedangos pasigirdo krentančio metalinio daikto sukeltas triukšmas. Tikriausiai nuvirto koks nors netvirtai atremtas gelžgalis, išdavęs, kad priešas nesnaudžia.
Kitas pasislėpęs priešas į pistoletą panašius daiktu. Kulka, pervėrusi gravitalerio sparną, pasiliko jos viduje. Dar dvi mirtį nešančios kulkos pro šalį taip ir nepasiekusios tikslo. Plaitas pašoko  į priekį ir metėsi link  cisternos, kur būta netaiklaus šaulio. Netrukus paaiškėjo, kad už priedangos šliejosi Džaro komandos narių, slėpėsi Fongas Blasas — groserio “Lutū” kapitonas. Jis leidosi link Dinaiso, kuris stengdamasis išsisukti  nuo priešo, parkrito  ant šalčiu alsuojančio grindinio, kai kapitonas pamėgino sučiupti kovotoją. Už  cisternos pasislėpęs  juodskafandris šaulys netgi nevaldydamas vienos rankos pastebimai nusilpęs stvėrė iškritusį ginklą ir pamėgino iššauti. Fongas pamėgino jam kažką surikti, tačiau balsą nustelbė šūvio aidas. Tačiau šaulio kulka perskrodusi orą nulėkė į padangę. Plaitas pašoko ir vožtelėjo Blasui į pasmakrę, čiupo už kitoje rankoje laikomo parakinio pistoleto. Kapitonas pamėgino išsikviesti pagalbos, bet nesuspėjo. Plaitas  kelissyk laisvu kumščiu tvojo Blasui per riešą, kol ginklas iškrito. Saugodamasis dar vieno netoliese besislapstančio šaulio, rangininkas skubiai iššovė...
Bet kulka pataikė į trečią nenumatytą taikinį. Iš netoliese esančios dispečerinės būdelės išlindo Džiunioras Heisas. Plaitas jau buvo girdėjęs, kad jis — \"Ersėjaus” kapitonas. Pastarasis, nesuvokdamas  kas į jį pataikė, susmuko tarpduryje.
Rangininkas kurį laiką jautėsi pasimetęs ir pamanė, kad dėl visko kaltas jis pats. Ir tos jo dvejonės  brangiai kainavo. Iki galo nenukenksmintas Fongas Blasas keikdamasis spyrė į kovotojo blauzdą. Dinaisas vos nepargriuvo, o kitas pistoleto užtaisas įsmigo tik į kiemo grindinį.
Kova užsitęsė, Šūviai ir jų sukeltas triukšmas sukėlė stotyje šurmulį. Iš tolumos pasigirdo čaižus garsas. Plaitas atsigręžęs atgalios išvydo  į jį atlekiantį kuolą. Netrukus jis prarado sąmonę...

***

Greitai sukilimai ir smulkūs anarchistiniai išpuoliai užvaldė visą nedidelį Bontlavaros žemyną. Netgi vienuoliktoje stotyje, kuri iki šiol laikyta pačia stabiliausia,  nuvilnijo maištas. Pirma auka tapo profesorius Bolaris. Jį nušovė sandėlininkas Starfas. Žmonės, ilgai nerasdami kaltininko, nusikaltimu įtarė Julą Meštą, kurios byloje  buvo parašyta, kad anksčiau kaltinta sadomazochizmu ir kitais smulkesniais nusikaltimais. Tačiau, kol  nebuvo rasti nenuginčijami įrodymai jos nenaudai, visas tyrėjų dėmesys nukrypo į Alaną Starfą. Šis apkūnokas ir amžinai apšepęs tipas pasak  liudininkų  tąryt lankėsi laboratorijoje, kur turėjo  užeiti Artūras. Išsiaiškinta, kad nusikaltimas būtent ten ir įvyko. Tačiau blogiausia, kad stoties teritorijoje tądien nuaidėjo dar keli šūviai. Netrukus  žmones užvaldė panika. Vieni užsidarė savo būstuose arba užsibarikadavo  sandeliuose. Tuomet nutrūko net patys svarbiausi darbai, o juolab nusikaltimo tyrimas. Netikrumo ir nesaugumo jausmas nebuvo svetimas ir Erikui Kesvilui. Jam buvo svarbu ne vien savas kailis. Jį jaudino Lauros saugumas. Jis nenorėjo, kad žmona pakliūtų  į beprotybės sūkurį, kuris įsiplieskė kol kas dėl visiškai nežinomų priežasčių. Be to, paaiškėjo, kad jo ir bendraminčių pastangos  gyvenvietėje išlaikyti rimtį nuėjo perniek. Numatyta stoties reorganizacija taip ir liko neįgyvendinta utopija, graži Bolario svajonė. Akivaizdu, kad barbariška žmonijos patirtis yra labiau gajesnė už blaivų protą. Tokiomis blausiomis mintimis  kamuojamas prie besikūrenančios krosnies  sėdėjo Erikas Kesvilas.
—Ką dabar darysime?
—Pamėginsime lukterti, Laura. Dabar kaip tik pietų pertrauka. Spėjau pasirūpinti maistu, kurio pakaks keturioms dienoms.  Iš čia neišeidami galime pratemti  net vieną savaitę: turime ir malkų, ir vandens, ir ugnies. Kol miegojai aš atkimšau užsikimšusį tualetą. Per tą laiką ką nors tikrai sugalvosime. Be to, kad jaustumėmės saugiau, nugvelbiau iš sandelio porą savigynai skirtų adatinių pistoletų, po to, kai  mano bičiulis Ernestas Minigalas šį rado išlaužtą ir gerokai patuštintą.
Ramus, tvirtas Eriko tonas  ir įtikinamas pasakojimas Laurą šiek tiek nuramino. Ji įniko į atneštus maito paketus. Po to į laužą sumetė keletą žabarų. Kelias minutes vyravo vien sąlyginė tyla, kurią trikdė tik  ugnies traškinamos šakos, kol galų gale Laura neiškentusi prabilo:
—Tai kas gi  nušovė profesorių?
Erikas, besėdįs ant taburetės nežymiai stumtelėjęs vandens baką, atsakė:
—Su juo susidorojo tas, kam nusibodo gyventi. Argi neapykanta galima toli keliauti? Turbūt, kad ne. Tačiau kas gi nužudė Blaitą – nežinau. Kandidatų daug. Nenoriu kartotis, bet labiausiai įtikinama to šunsnukio Starfo kaltė. Kartą ir man pagrasino imsiąs ir susidorosiąs su stoties koordinatoriumi Vanautu. Taipat ir manimi.
—O Jula Mešta?
—Ji tik smulki žuvelė, Laura. — tarė vyras. Paskui jis pridūrė:
—Nors kontrolės punktai šią nuolat stebėjo, sekė už anksčiau jos iškrėstas nesąmonės, bet ji iki šiol turi nepriklausomos darbuotojos sertifikatą. Netikiu, kad iki šios dienos neramumų jai kas nors būtų įteikęs galingą ginklą. Garis Noutas, teisingumo atstovas prieš pusvalandį man pašnibždėjo, kad Jula oficialiai nemoka valdyti jokio šaunamojo ginklo, na, nebent kokį peilį arba papildomai kada nors mokėsi slaptai kovos menų.
—Turbūt nusikaltėlis dar ilgokai šlaistysis laisvėje, — nusiminė Laura.
—Mieloji, - Erikas pamėgino ją nuraminti, — viskas paaiškės greitai. Nemanau, kad beprasmiai neramumai baigsis  kažkokių bukagalvių naudai. Jei nori būti saugi, sugalvojau paprastą planą.
—Kokį? – susidomėjo moteris.
—Vienintelis būdas realiai apsisaugoti ir naktimis nesapnuoti košmarų – sprukti iš stoties. Juk turime visko, ko tik reikia buvimui išorėje. O jeigu pritrūktų maisto, mūsų biologai dar prieš mėnesį nustatė, kad daugelis laukinių Danauto žvėrių ir augalai yra tinkami maistui. Žvėrienos galėtume laisvai prasimanyti, na o malkų — per akis. Vandens gi  taip pat netrūksta. Prie mūsų sumanymo galėtų laisvai prisijungti ir kiti “Užuovėjos” nariai. Tame tarpe ir Edvardas Maklafis, o taip pat Maiklas ir kiti, žinoma, jei jie yra vis dar gyvi. Laura, pamėginsiu dar šią naktį pakalbinti draugus. Gal keliaus ir Mitra ir Nitaira. Manau, kad tau su jom kelionėje nabus nuobodu...
Laura klausėsi susidomėjusi. Ją įtikino vyro išdėstytas pasitraukimo planas. Tik ją baugino viena – išorėje esantys paslaptingi vabalai apie kuriuos tiek daug ir miglotai pasakojama. Ją baugino ir Kalvarirebo kalnai, į kuriuos ketinta nukeliauti. Jai saugesni atrodė pietinio masyvo miškai arba Eriksono salos iki kurių žiemos sezonu buvo galima nukeliauti ledu. Tačiau Erikas Laurą įtikino. Po kelių minučių žmona ėmė kraustyti būtiniausius daiktus. Visų pirma ji kuprinėn įdėjo šeimos nuotraukų albumą, pasiėmė Bibliją ir storą “Galaktikos mažosios enciklopedijos” dvitomį. Po to sekė kiti būtiniausi daiktai...