Už šaltinio
Už melsvo šaltinio, gaivaus ir aistringo,
Gyvenimas driekias, ir vėjai alsuoja.
Ten niekas nebijo vandens paslaptingo,
Ten viskas taip gyva, niekad nesustoja.
Ten žvaigždės kaip širdys į taktą pulsuoja
Ir skleidžia pasauliui laimingas natas.
Ten gėris vienatvę ir vargą užstoja
Ir perduoda jausmą per amžių kartas.
Jei kas užsimiršta ar kartais suklysta,
O gal susigundo kitų paslaptim,
Jam ranką ištiesia, palaukia, kol grįžta,
Ir pasidalina savosiom mintim.
Ir kol dar šaltinis tekės, kol dar liesis,
Ir kol tas pasaulis pabus, neišdžius,
Sušalusius mus pas save jisai kviesis
Papildyti dvasios aruodus skurdžius.