Vėl pavasaris jaunas atjojo
Ant nerimstančio žirgo eiklaus.
Ir, prie slenksčio kiekvieno sustojęs,
Pasilabino žodžiais žmogaus.

Sužaliuos greit palaukės ir pievos.
Paukščių trelės užtvindys laukus.
Ir kaip žaviosios nuotakos ievos
Baltom sukniom pasklis po miškus.

Apkabinsiu aš liepą prie kelio,
Prie obels prisiglausiu senos,
Bet, sode neberadęs senelio,
Nuskubėsiu priglust prie mamos.

O kai kalbos išseks, į darželį
Mes nueisim su ja parymot.
Oš tėvų pasodinti berželiai,
Pasiruošę žydėt ir žaliuot.

Ir bus gera sėdėti taip tylint,
Nors ir žinant, kad reiks išsiskirt.
Ir viens kitą, gyvenimą mylint,
Net baisu pagalvoti, – numirt...

1995 04 10 11