Jeigu tikėjo,
Kad esu jų dievas –
Neapsiriko...

Ir DABAR,
Kai mirė,
Priėmiau gyventi danguje.
Gražiai žaliuoja miškas,
Auga pievos,
Ir vyturiai virš lauko
Vėl gyvi.  
Po seną sodą
             vaikšto
                    tėvas,
O motina prieš saulę
Vakaro dugne
Vis pasakas paskaito
             iš vaikaičių knygų.
Matau – nusijuokia,
Matau, kaip ašarą nušluosto  
Mėlynėje akių...

Ar žino jie,  
Koks dievas glausto?
Kieno dangun gyvena prikelti?