Iš smėlio pusės į mane –
į smėlio pusę – vagos
lyg runų rašmenys ant dylančio šešėlio
tuštėjantis lietuviškų pėdų archipelagas
uždūstantis po tyliai slenkančiu
barchanų smėliu

Po hunų pasagom akmuo
nutyli savo vardą
uždengdamas savim ribas
kur pėdos baigias
nes klūpo po kreivu
bejausmio sfinkso kardu
kentauro ženklu pažymėtas laikas

O dangumi iš smėlio grįžta veidrodis
į mūsų kapą
atpažinimo šviesai virš bevaisės žemės
ir trupa knygos užsklandoj
sudžiūvęs medžio lapas
kur neišmokom
paskutinės
teoremos