Vakarykščiai

Atrodo, tu supiesi ant medžio
Ir lūpomis sprogdini nušalusius kačiukus.
Milžinai skausmo iškraipytomis kojomis
Įmins duobę Tavo paklydusiam tikslui.

Parodytų vidurdieniai nuplikyti,
Kad laikas ne vien gatvės pakraščiais išsibėga.
Čia samanoja virpančios Tavo kojos,
Oda vyniojas į popierių.
Lėliukės užtemusios akys.
(Pavargsta jos, dangau, ryti.)

Tavo akys bespalvės,
Ir aš bijau dienų tryliktų.
Knygose tokių puslapių nebėra.
Tu siunti savo gyvenimo mitą,
Aš pridedu į jį stiklo.

Kačiukai, vasaros priešdėliu apvynioti,
Kaip saldainiai iš šventoriaus
Vilioja žmogiškas muses.
Ir tarytum nebūtum tikėjęsi:
Atsiima likusius pirštus.
ančių virkdytoja