Iš Roko Ailoverio užrašų

***
Ši diena prasidėjo bloga žinia. Visus pribloškė faktas, kad sustojo visi generatoriai. Nebeveikė kompiuteriai ir įvairūs elektros prietaisai. Patalpose neliko šilumos. Rytą buvau įstrigęs  šliužų kameroje. Tik laužtuvu pavyko  ištrūkti iš šių mirtinų spąstų. Enrikas Botralis  vos neužduso  savo skafandre, nes  nustojo veikęs deguonies tiekimo  reguliatorius, kai ryšininkas nusileido giliai į Frankfarto šachtą.
Nefunkcionuoja ir mano kompiuteris, o juk taip norėjau pabaigti savo paskutinius brėžinius. Dabar stotyje  tvyrojo sumaištis, visi darbai sustoję, niekas nebenori arba negali  užsiimti naudinga veikla. Kalnakasiai, kurie išvyko rytą į Sandvičio plokštikalnę kasti ličio, iki šiol nepasirodė. Stoties koordinatorius  Divelsas panikuoja, o žmonės kalba, kad metas surengti pirmalaikius rinkimus ir suburti  Ekstremalių situacijų tarybą, o visoje gyvenvietėje  paskelbti  specialiąją  padėtį...

Antra diena

Grįžau į namus. Kokie tie namai? Šalti ir vėl nejaukūs. Vaikštinėju be darbo ir galvoju kaip apšiltinti  pastatus, nes neveikia joks šildytuvas: nei elektrinis, nei dujomis kūrenamas. Įsitikinau, kad kai kuriose patalpose netiekiamas netgi oras. To ir reikėjo tikėtis. Kondicionieriai užstrigę, o virėjai skundžiasi, kad teks valgyti šaltus davinius, nes elektrinės viryklės ir mikrobanginės krosnys, pasirodo, neveikia, nors remontininkai konstatavo, kad joks prietaisas nėra sugedęs. Keli elektromechanikai  pamėgino  prie prietaisų prijungti  akumuliatorius ir skubomis sukurptą vėjo jėgainę.  Tačiau elektros paslaptingai nebuvo. Elektrinės mentės negamino jokios elektros. Tai miestelyje kėlė dar didesnę sumaištį...

Penkta diena

Praslinko dvi dienos. Iki šiol buvome be radijo ryšio. Tik šiandiena sužinojome, kad lygiai tokia pati situacija  yra ir Tryliktoje, Sanasvilio stotyje. Apie įvykius pranešė tos bendruomenės  ryšininkas Geveras, atkeliavęs su dešimčia žmonių – laikinai ten dirbusiais statybininkais. Du keliavusieji mirtinai nušalo ir žygio tikslo taip ir nepasiekė. Tai buvo visiems gerai žinomas astroistorikas Van Gledas, kurį asmeniškai pakankamai neblogai pažinojau, ir  brigadininkas Svirsas Elautas. Dar trys žmonės  nušalo galūnes ir dabar paguldyti ligoninėn. Kadangi neveikia reanimavimo aparatūra, todėl gydytojai ligoniams paprasčiausiai nupjaustė mirtinai nušalusias rankas ir kojas. Deja, vienas operuotasis mirė...

Septinta diena

Man dar blogiau. Juk buvau įpratęs prie sarfio – virtualaus narkotiko. Šio jau visą savaitę neturėjau – šalmas tiesiog bevertis.  Tačiau pradėjau regėti vizijas. Jos pradėjo lankytis sapnuose, o šiandien jas regėjau ir dieną. Tie vaizdiniai ėmė lankytis dažniau, ypač, kai pasijusdavau itin vieišas. Ko gero, senokai klydau, kad man viskas tas pats. Ne. Bet nepaisant tokių minčių pradėjau galvoti apie mirtį. Juk ką tik mėginau daryti, nepasisekė. Suvokiau, kad pastangos ką nors pakeisti yra bergždžios. Palengva mane slegianti  depresija stiprėja. Specialiuose susirinkimuose neberadau jokio nusiraminimo ir užimtumo. Netgi tikėjimas, kad viskas praeis, praranda ankstesnes pozicijas. Su niekuo nebenorėjau kalbėti. Jaučiu, kad  nebetrokštu ir niekur eiti.
Jau surūkiau paskutinę cigaretę. Daugiau jų netgi Sarfas  nebeturi.

Kita diena

Nakties tamsumos. Mėnuo Dua kruvinu žvilgsniu žiūri pro apšarmojusį langą. Pastebėjau praskriejančių vabzdžių spiečių, kuris slinko į pietus. Tai antras kartas, kai juos pastebėjau.
Man šalta ir be galo liūdna. Aš noriu ir nenoriu likti vienas. Tiesiog pavargau kentėti. Visiškai netrokštu , kad ilgiau šitaip tęstųsi. Laukiu nesulaukiu pabaigos...
Jau apgalvojau savo pabaigos planą. Viskas labai paprasta. Turiu pistoletą. Paprastą, seną, parakinį. Žinau, kad juo nusišausiu – taip baigsis  visos kančios. Tik šitokiu būdu tapsiu laisvas nesukaustytas prisiminimų ir nepriklausomas nuo sarfio. Nebūsiu vienišas ir šąlantis, o taip pat ir alkanas...

***

Pokalbio nuorašas Nr. 116

— Gal žinai kada pagaliau atvyks pirmas transporteris?
— Po savaitės, tačiau jei situacija nesikeis – jo greitai nebesulauksim, nes pastarasis paprasčiausiai  susprogs vos tik  panirs į Danauto atmosferą. Kosminis laivas  turi būti be jokios elektronikos ir elektros įrangos, o valdomas mechaniškai. Kol kas Visatoje nėra nė vieno tokio  aparato, galinčio skristi. Kol tai išorėje esantys pagaliau suvoks, prabėgs ne vieni metai, o mums tas delsimas gali brangiai kainuoti, netgi mirtimi. Juk ir dabar visos stotys bei miestai merdi. Devintojoje  įsiviešpatavo anarchija – žuvo mažiausiai  trisdešimt žmonių. Anarchistinės  nuotaikos vyrauja ir pas mus, ir kitur: Mortere ir Naujajame Vinidere. O  Tranvidijoje įsiliepsnojo neregėto mąsto sukilimas.
— Žinai, vienintelis būdas mums išlikti – gyventi pagal Žemės antikinių laikų dėsnius ir taikant tų laikų technologijas.
— Grįžti į barbarų laikus?
— Ne, tik apsiginti nuo beprotystės ir degradacijos. Nemanyk, kad mes turime pasirinkti vergovinę santvarką su abejotina teisėtvarka. Ne, tik turime priprasti gyventi be tų patogumų ir malonumų, kuriuos iki tol turėjome.
— Ir kurti savo valstybes?
— Nepritariu tavo ironijai. Kol kas mes esame pavaldūs Žemei.
— Tačiau kur toji Žemė? Kur jos laukiama pagalba? Kur ta galybė, kuri visur liaupsinama? A?
— Ji turėtų sugrįžti...
— O kuomet ?
— Priežastis paprasta. Kai pagaliau ras būdų kaip mus pasiekti. Kol kas jų laukia rimti išbandymai.
— O jeigu to nebus niekada? Supranti, NIEKADA...
— ...