Skardiniu stogu rieda ašaros dangaus.
Graudinančios ir karčios iki skausmo.
Neverk, dangau, aš čia, šalia, ištiesiu ranką į tave.
Tik tu neverk, dangau, aš apkabinsiu žemę ir tave.
Neverk, dangau, jau taip sutverta, kad tu toks liūdnas visada.
Neverk, dangau, nes šiam pasauly turiu tiktai tave, o tu mane.
Pro siaurą tarpą debesų jis išsišiepia lig ausų.
Pakyla vėjas neramus ir šeria dangui per ūsus.
Suglumęs ir pažemintas dangus nutaiso man liūdnus žabtus.
Ir prasižioję išdidžiai išleidžia garsą neramiai.
Ir pliaukšteli botagas dangumi.
Pasipila lietus lyg kibirais toks šaltas ir jautrus be galo.
O skruostais mano raudonais nusirita lietaus lašelis...