Vaikas, išgirdęs per radiją ar televiziją dainuojant, vis mėgina dainuoti ir pats.
– Tu taip nešauk! Dainuoti reikia nešaukiant, – pataria mama.
Motina savo pirmaklasį nuvedė į berniukų chorą. Neblogai būtų, kad kitais metais jis pramoktų ir šokti. Tačiau ar leis galimybės, – mąstė motina.
Stojant į chorą vadovas paprašė vaiko padainuoti kokią nors dainelę. Vaikas pasisakė, kad jų moka daug.
– Ar galima, padainuosiu tokią keistą apie žalią varlę:

Ant žalio tilto stovėjau
į žalią žolę žiūrėjau.
Vajė vajė vajė vajė –žalioj žolėj žalia varlė...

– Na, tikrai ši dainelė keista ir beprasmiška, – pastebėjo vadovas.
– Aš moku ir savo sukurtų dainelių, – pasigyrė būsimasis choristas. Galiu padainuoti apie vėžlelį:

Vėžleli vėžleli, kaip tu gyveni?
Ar savo krosnelę šiltai kūreni?

Vėžleli vėžleli, kaip sekasi tau?
Kodėl aš, vežleli, tavęs nematau?

Vėžleli vėžleli, kur tavo namai?
Aukštojoj žolelėj kažkur pradingai.

Vėžleli vėžleli, sugrįžk atgalios,
Parneški namelį ant savo kupros.

– Labai graži, bet čia daugiau eilėraštis nei daina, – pasakė vadovas.
– Tada galiu padainuoti apie griežlelę:

Atėjo mergelė basa,
Šviesi tartum saulė visa:
Paliks paliks,
Lizdelį paliks.

Auginsiu mažua vaikelius,
Klamposiu pilkus kelelius.
Užaugs užaugs,
Griežliukai užaugs.

Papūs neramusis šiaurys,
Mane iš namų išvarys.
Pėščia pėščia
Išeisiu iš čia.

Kai saulė sugrįš į laukus,
Pareisiu atgal į namus
Lankom lankom
Su savo dainom.


– Čia tai jau linksmesnė. Sukurta lietuvių liaudies motyvais, – pagyrė vadovas. Ir tu tikrai pats ją sukūrei?
– Na, man padėjo mama, – prisipažino vaikas. – Ėjome namo iš darželio ir kūrėme abu.

– Mama, ir kaip aš pamiršau –juk dar moku ir apie šėrmukšnėlę, – gailėjosi ką tik iškeptas choristas abiems grįžtant namo.
– Nieko, sūneli, nieko. Dar sudainuosi ir „Šermukšnėlę“, ir daug kitų „savo“ sukurtų dainelių, – ramino motina, apsidžiaugusi atėjusiu vaiko įkvėpimu.