Sakyk, kada užžėlė mūsų takas
į kalvą prie žaliųjų ąžuolų
ir nebevaikšto senos geros pasakos
sidabriniu iliuzijų šilu?

Tik vakarais į delčią loja šunys
pro aidą iš bedugnių šulinių,
juodi varnai – alkakalnių viršūnėse,
ir laimės pasagos rūdija nuo vinių.

Pavargę žodžiai žalčio lizdo skraiste
pasislėpė po akmeniu žilu.
Sakyk, nejaugi mes nebenueisime
į kalvą prie žaliųjų ąžuolų?

Atsimeni – ten šilas sekė pasakas
ir juosė mus iliuzijų tinklu,
ir pilnaties spalva sidabro takas
kaukšėjo pasagom
virš nebūties ženklų...