Ant kojų pirštų, kad negirgždėtų grindys,
kaip samdomas žudikas tamsoje slenku.
Ir šaukiančios skubėti greitos mintys
subartos grįžta ir virsta šnabždesiu tyliu.

Ir neskubėdamas aš praveriu duris
ir žingsnį padarau į gilią tamsą.
Aš įsliuogiu kaip klasiškas vagis,
įsiklausau, ar negirdėti kokio garso.

Ne, negirdėti, ir vėl aš sėlinu toliau
ir suprantu, kad jau artėja tikslas.
Tiek kartų varstomas širdy duris darau,
vos neišsiveržia palaimos pilnas riksmas.

Suspindi taip laukta švelni šviesa,
ir nužvelgiu taip išsvajotą rojų.
Tiek laimės ir visa ko dar tavyje yra,
ir tai, ką ten regiu, aš visko noriu.

Tiek metų išbučiuotas šaldytuve!