Vakar vakare nusileido saulė. Kitos dienos rytą stebėjome saulėtekį. Jis buvo labai gražus.
Šiandieną su dvyniais, kurių vardai yra niekam nežinomi, su kapitonu Karosu ir su Vikingu, susiruošėme paplaukioti kapitono Karoso laivu. Bailusis dvynys, kuris visko bijojo, tirtėjo iš baimės, nes jis vis galvojo, kad mes paskęsim. Drąsusis dvynys, kuris nieko nebijojo ir buvo visiška brolio priešingybė, šokinėjo iš laimės, kad galės išplaukti į atvirą jūrą, nors ji ir yra labai maža. Kapitonas Karosas juokėsi abiejų dvynių. Aš bandžiau įtikinti bailųjį dvynį, kad senoji „Šarlotė“ nepaskęs. Jis pagaliau sugebėjo leistis į prieplauką tik kai aš jam daviau gelbėjimosi liemenę ir dar daugybę plaukimo nemokšai reikalingų daiktų. Išsiruošėme į prieplauką, kur stovėjo senoji geroji kapitono Karoso neapvilianti „Šarlotė“. Senas tas laivas buvo, bet niekad neapvildavo savo šeimininko. Kapitonas Karosas patapšnojo savo laivo šoną ir ištarė:
– Su tavim, „Šarlote“, esu devynias marias, devynias jūras, devynis vandenynus išmaišęs. Plaukiojau į visas keturias pasaulio puses. Pasiekiau sausus Afrikos krantus. Priplaukiau vešlias džiungles. Tu nė karto manęs neapvylei, tad ir šiandien turėsi mus nunešti į atvirą jūrą, kuri, deja, pagarsėjusi nelabai gerai. Tiesą sakant – liūdnai...
– Liūdnai?... – tirtančiomis rankomis bailusis dvynys neramiai kasėsi savo koją.
– Deja, bet taip... – atsiduso kapitonas, žvelgdamas į tą mažą, bet negailestingą jūrą.
– Aš nenoriu irgi liūdnai pagarsėti... – bailys atsitraukė porą žingsnių.
– Senoji „Šarlotė“ manęs dar nebuvo apvylusi. Ji išlaikys ir šį išbandymą. Beje, juk dar yra tokia tvirta įgula kaip Vikingas ir drąsusis dvynys, – kapitonas maloniai man nusišypsojo. Aš nebuvau tikras drąsuolis, bet ir nebuvau toks kaip bailusis dvynys. Maždaug vidutiniokas. Taigi kapitonas manęs nepaminėjo.
– Aš nenoriu...Nenoriu... – tirtėjo bailusis.
– Bet tada ir man reikės pasilikti, – atsiduso drąsusis dvynys, kuris visada ir visur lydėdavo savo brolį.
– Ne. Tu plauk, o aš liksiu čia.
– O kaip tu išgyvensi?
– Išgyvensiu, tu tik nesijaudink.
– Broli, aš tavęs nepaliksiu...
– Aš ir tavęs, broli, – bailusis susigraudino.
– Jau pakaks tų nesąmonių, tik plaukim greičiau, – užsiraukė Vikingas.
– Vikingas sako teisybę, – atsakė kapitonas Karosas.
Aš neramiai pažvelgiau į tą banguojančią jūrą. Rodės, ji kviečia mane. Taip ir galėtum atsigulti ant jos, o ji tave nuneš ten, kur tu nori...
– Plaukiam, – pertraukė tylą kapitonas Karosas.