Ant Žemės delno Saulės takas, laiko linija išbrėžtas –
Šakom belapėm, baltą sniego tylą nešinais miškais,
Pavasariais, šviesa sugrįžtant ryto lyrai –
Ledonešių aidais ir sudraskytais sniego baltiniais.

Užvertęs galvą, tartum pirmą kartą vėl stebiesi –
Kaip paukščiai, kelio nepamiršę, parplasnoja – Vėl perės!..
Ir naktimis, jazminų aromato tylai pasiliejus,
Žvaigždynais, vasaros dangun sugrįžusiais, žavies...

Po akinančia vaiskuma, žuvėdrų klyksmui išpešiojus dieną,
Kai glamonėja jūros mėlį ribuliuojančiais kerais,
Iš pat zenito vasaros dangus – iš pat zenito –
Regi blakstienom virpant – užmerktais vokais.

Prinokus kaitrai degančio basumo smėlyj uodi oda –
Kai ežero vyzdy, giliai įkvėpęs oro, panyri – grimzti
Ir atmintim sugauni rudeninį lietų degančių klevų alėjoj,
Ir sniego tirpsmo kvapą aidintį vokais įkaitusiais renki.

- - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - -
Ant žemės delno Saulės kelias išpėduotas...
Palaima, vėl sugrįžus į trumpėjančias naktis matyt,
Kaip glosto jūra krantą, saulė – jūros bangą –
Panirus, oda sniego tirpsmo kvapą išskaityt...