PIRMADIENIS, RUGSĖJO 1.


Aš visą gyvenimą svajojau būti futbolininku. Nebuvo dienos, kad nepagalvočiau apie tai. Volis netgi pasakojo, kad pirmasis mano ištartas žodis buvo "futbolas". Daug laiko praleisdavau prie televizoriaus, stebėdamas rungtynes, dar daugiau – žiūrėdamas pro langą į kieme spardančius kamuolį berniukus ir verkdamas, jog negaliu žaisti kartu su jais.
Kodėl savo gyvenimo istoriją nusprendžiau pradėti nuo svajonės? Net pats nežinau. Volis kažkada buvo sakęs, kad visos svajonės kada nors išsipildo, jei labai to trokšti. Aš tuo netikiu. Manoji neišsipildys niekada.
Volis rašo knygą apie savo gyvenimą. Ji vadinasi "Geriausia pasaulio istorija". Manau, žmonės pirks ją jau vien dėl pavadinimo. Aš nusprendžiau pasekti draugo pavyzdžiu. Savo knygą tikriausiai pavadinsiu "No Future". Ši frazė geriausiai atspindi mano požiūrį į gyvenimą.
Iš karto įspėju: jei nemėgstat liūdnų istorijų, geriau iškart numeskit šią knygą į šalį. Nes linksma tikrai nebus.
Papasakosiu apie save. Mano vardas Tonis Balakas, man trylika su puse. Gyvenu didmiestyje, kurį Volis vadina "mūsų nuostabiu miestu", trijų kambarių bute kartu su tėvais ir dviem jaunesniais broliukais: pusantrų metų Lauriu bei septynerių Eriku. Savo kambariu turiu dalintis su juo, ir netgi dabar, kai rašau, jis strykčioja aplink klausinėdamas: "Toni, ką čia darai?".
Galvojat, kas čia liūdno, ar ne? Skaitykit toliau.
Aš sergu. Sunkia ir galbūt nepagydoma liga. Net pats nežinau, stengiuosi per daug nesidomėti. Ta liga vadinasi kažkokio tipo pavarde bet tai nesvarbu, čia juk ne medicinos vadovėlis. Būtent dėl to mano ūgis – tik devyniasdešimt centimetrų (pagal amžių turėtų būti mažiausiai metras penkiasdešimt) ir man beveik pavyko susitaikyti su tuo, jog niekada nebūsiu aukštesnis. Be to, man dažnai skauda ir esu labai silpnas. Aš vos galiu vaikščioti, ką jau bekalbėti apie bėgimą ar futbolą. Vienas mano draugas, kuris sirgo tokia pat liga kaip ir aš, mirė būdamas keturiolikos. Stengiuosi negalvoti apie tai, kas laukia manęs.
Volis yra mano geriausias draugas. Jis už mane daug vyresnis ir rūpinasi manim kaip tėvas savo sūnumi. Aš gimiau, kai mano tėvams buvo po septyniolika, jie dar turėjo eiti į mokyklą. Man reikėjo auklės, ir Volis, mano tėčio vaikystės draugas, sutiko ja pabūti. Dabar aš beveik suaugęs, auklės man nebereikia, tačiau mes su Voliu tebedraugaujam.
Volis dainuoja "Geriausioj pasaulio grupėj". Jei nežinot šios grupės, tikriausiai gyvenate Antarktidoj arba ką tik nukritote iš mėnulio. Tai populiariausia visų laikų pankų grupė, dar vadinama "Piratais", "Triukšmadariais" ar "Chaoso sukėlėjais". Ją sudaro penki vyrai, save vadinantys vaikinais: dainininkas Volis Revoliucionierius, gitaristai Johanas, Endis, Stefanas bei būgnininkas Maikas. Jie visi labai draugiški, elgiasi su manimi taip, lyg aš būčiau normalus. Aš tiesiog dievinu geriausią pasaulio grupę (jie savo pavadinimą mėgsta rašyti be kabučių), klausausi beveik vien jų muzikos. Jie turi išleidę dvidešimt albumų – tris šimtus dainų, iš kurių aš visas moku mintinai.
Mano draugas ir atrodo kaip tikras pankas: netrumpi plaukai styro į visas puses, auskaras kairėj ausy, juoda odinė striukė su daugybe užtrauktukų, sulopyti aptempti džinsai ir seniai išėję iš mados batai. Nepaisant to, Volis labai gražus. Metro aštuoniasdešimt penkių ūgio, sportiško sudėjimo, o dėl jo rudų akių iš proto kraustosi visos moterys (na, jei ne visos, tai bent dauguma).
Apie mane, deja, to paties pasakyti neįmanoma. Mano kojos plonos ir klišos, rankos taip pat plonos, palyginus su visu kūnu. Daugybė randų ant kojų, nugaros, krūtinės, pirštų, netgi ant kaklo jų yra. Šukuosena kažkokia kvaila, plaukai šviesūs, kaip vaikinui per ilgi, užkritę ant veido. Akys didelės ir mėlynos. Visi drabužiai man gerokai per dideli, su aptemptais atrodyčiau tragiškai. Nors aš ir taip atrodau.


* * * * * * *