Grįžęs namo, radau dvi gyvates,
besirangančias svetainėje prie židino.
Jos spjaudė kimbančius nuodus ant
mano dėvėtų, bet pamėgtų ir
negašliai mylimų baldų. Pora vakarų
iki šio susitikimo, buvau radęs savo kieme,
klijų tūbelių, bet maniau, kad išsiblaškę
aitvarai jas išmėtė, kai nešė man moteris,
šlovę ir
           aukštai iškeltą galvą.

Ši, pamauta ant senovinio kardo, dabar
stebi kaip tos pačios gyvatės, bet jau nebe mano teritorijoje
ėda viena kitai smegenis, springsta nuo dūmų, bet
išlieka
          atsargios, nes, vos tik pradarau langines,

meta savo nuodus kartu su šiurkščiais liežuviais
ir šliaužia į dvokiančius vandenis, kur
vyresnės gyvatės sau leidžia
vyresnius nuodus į paširdžius ir
vyriškiau raivosi pagal
              gražių moterų balsus.

Jei galėtų, tvirtai suimtų savo gličiomis rankomis
(kurių pagal biologijos ir anatomijos dėsnius neturi)
ir tą mano patį ilgiausią sakinį iš šio kūrinio.

Juk ropliai pratę kaitintis ten,
kur grubūs paviršiai.

Kur skilvelių tankis juokiasi ir
spjaudo aplinkiniams į veidą, o
šie sveikina už kiekvieną taiklų spjūvį.