Pasaulį Ugnė atpažindavo iš kvapų. Pasilenkdavo ir paslapčiom apuostydavo savo objektą. Kai kurie žmonės visai nepasikvėpinę kvepia gėlėm. Kartais gali būti malonus truputį stipriojo gėrimo užgėrusio vyro kvapas. Geri žmonės gali kvepėti bjauriai (ir jie kartais smirdi, tačiau  paaiškėja, kad gerų žmonių nėra, net Kristus nebuvo geras (Jis buvo siaubingas nuolankusis maištautojas, ėjęs prieš viso pasaulio tvarką, o kad davatkos apie tai žinotų!; tiesa tokia, kad vadinamieji geri žmonės neturi kvapo, nes yra išsivadėję). O iš mažųjų demonų burnos sklinda tokia maloniai šilta oro srovė, nes maži vaikai yra dar nesugadinti žmonės. (Žmones, kaip ir žaislus, galima sugadinti.)
Namus Ugnė taip pat atpažįsta iš kvapo. Vos tik įėjusi į namus pirmiausia juos apuosto. Netvarkingi, užleisti namai turi ypatingai stiprų sodrų kvapą, kurio prisigeria rūbai ir plaukai. Paskui ir eini tuo kvapu nešinas, ir slapta stebiesi. O kartais prarandi save pasikvėpinęs svetimais kvepalais; tiesiog lauki nesulauki, kada nusiprausęs galėsi atgauti prarastą tapatybę. (Ugnė žino prarastos tapatybės skonį, ir tai, jog ją sudaro ne patys maloniausi dalykėliai.)
Keistas arbatmedžio aliejaus kvapas. Jis primena senų močiučių namus su vaistais apkrautomis spintelėmis. Šis vaizdas sukelia lengva melancholija dvelkiančią nostalgiją. (Melancholija yra nuolatinis Ugnės palydovas. Ji dažnai žiūri pro langą, nieko neveikdama.)
Geriausiai prisimena šalčio ir ašarų kvapą. Taip kvepėjo jos motina šaltą rudenio naktį nakvojusi sode. Ji slapstėsi nuo tėvo, ryte įsirangė pas dukrą į lovą, visa skaudėdama.
Ugnė dirbo sekretore viename kompiuteriais prekiaujančių firmų. Čia mažai buvo kvapų. Pasaulis regėjos toks sterilus, todėl reikėjo prisigalvoti keisčiausių dalykų, kad užpildytų savyje atsivėrusią tamsią žiojėjančią spragą. (Vaikystėje Ugnę kažkas pradūrė.)
Realus gyvenimas jos nedomino. Ji atsiribojo nuo kompiuterių, popierių, reklaminių lankstinukų, vadovo prašymų ir įsakymų, plepančių kolegų, kavutės. Ji dirbo, bet tai jos nebelietė. Kalbėjosi, buvo maloni, bet ne ji, o socialinis personažas, gyvenantis joje. Kažkur toli ji sklendė savo pasauliuose. Voliojimasis meilės guolyje, ir tas, liko kažkur labai labai toli.
Bet ji per daug neliūdėjo, jai vis labiau pradėjo užtekti savęs. Nors ne, tai tiesa. Jai tik iš dalies užteko savęs. Kaip ten bebūtų, ji visada troško harmonijos. O ją galėjo suteikti tik aristokratiškas, galantiškas, subtilius kvapus skleidžiantis kosminio intelekto vyriškos lyties atstovas, sklandžiai nardantis visuose būties lygmenyse. Bet tokio nebuvo. Nors ne, negalėjo.
Taip ir gyveno. Vis išsprūsdama iš jai nuobodžios tikrovės gniaužtų. Kai perkaisdavo ir būdavo blogai, sakydavo: „Viešpatie, leisk mane prie šaltinio.“ (Bet Viešpats jai griežtai buvo uždraudęs eiti prie šaltinio.)
- Kausyk, reikia padaryti užsakymą, - sako jis.
Tu užsakymų visada daug. Jos akys įkaista nuo ilgo žiūrėjimo į monitorių.
- Gerai, - sako. Ir keliauja į kalnus.
Bėga. Ugnė taip bėga. Tikrovės klastojimas Ugnei nebepadeda. Mirtis kaip peslys suka ratus, vis žemiau ir arčiau. Gyvenimas vaizduotėje negelbsti, mirtis darosi vis įnirtingesnė, ji bet kurią akimirką pasirengusi įsikirsti nagais į nugarą ir nusinešti į uolynus. O tada ilgai žiūrėti į akis, mėgautis amžinybe. Palikti tamsoje ir mėgautis toliau. Tai jėga, ji nėra asmeniška. Ugnei ji dovanotų visą vaizduotės pragarą.
- Kas tau yra, - kiek su pašaipa klausia jis. – Gal Tu sergi?
„Mane pagrobė, - tyliai sau pagalvojo Ugnė. – Mano kauleliai išmėtyti po visą pasaulį. Jų turi priešai ir draugai, mylimieji, net abejingieji, jie mėtosi praeityje ir ateityje, daugybę jų turi prisirinkę mano vidiniai demonai. Daugybę. Gal net visus. Aš užkariauta. Štai vieną kaulelį apžiojęs laikai tu, ir čiulpi mano mėsą...“
- Ne, nieko, - nuolankiai sako Ugnė. Ir tyliai palinksta prie popierių.
Ji juokiasi. Ji ilgai juokiasi savo viduje. Kol galų juoko pūslė neatlaikiusi įtampos pratrūksta. Ugnės juokas išteka į pasaulį, kaip kava, ką tik išsiliejusi ant grindų. Ji skuba savo juoką suvalyti kaip kažką gėdingo ir nepadoraus. Bet juokas vis sprūsta, darosi nevaldomas, jis dauginasi, stingdamas į daugybę spalvotų stikliukų. Jie visur: jos plaukuose, ant rankų, po stalu, jie lenda į švarkų kišenes ir į rankines, įsispraudžia tarp popierių, lenda į burnas... Pasaulis užsikemša. Ugnė dūsta. Stiklo karoliukai spindi, kaip tirpstančios snaigės išsiplėtusiose akyse.
Mirštantis pasaulis kvepėjo pavasariu.