Atostogos. Slidinėjam Alpėse. Grįžtam nusiplūkę. Pasidarom valgyti. Pamiegam po pietų. Einam pasivaikščiot po miestelį. Miegam. Tiesiog kartu miegam susikibę už rankų.
Ir kai kalnų saulė įspraudžia pirmą spindulėlį į mūsų nuomojamą kambarį, bundam. Rytas. Naujas rytas. Glostau sūnui pečius. Nuaugęs gražiai, sportuoja, prižiūri save. Oda švelni. Gerumas jam ir kitam, šalia miegančiam jaunesniajam, skleidžiasi kaip žiedas, saulės paliestas. Vyresniajam aštuoniolika.
  Ar mane glostė tėvas, kai buvau aštuoniolikos?
  Pamenu, buvau bebaigiąs mokyklą. Mylėjau mergaitę pirmąja meile. Jaudindavausi, kai ji išsiskirdavo iš klegančių draugių būrelio, ir mes toliau eidavom iš mokyklos dviese. Vedžiodavausi ją palei ežerą. Oi, nuodėmingos mintys lįsdavo jauno bernioko galvon, kai paėmęs ją už rankos lydėdavau iš šokių... Didelė laimė būdavo, kai mes galėdavom būti tiktai dviese. Ir vardą ji turėjo retą šiam laikui, senovinį – Veronika.
  Buvo ankstyvas pavasaris, šaltas, drėgnas, ankstus rytas. Grįžau namo iš šokių, kurie baigėsi Veronikos namuose. Kojos šlapios, rankos šaltos, širdis blaškosi, vis dar prisimindama pirmosios meilės saldumą ir vis labiau nerimstanti: „Ką pasakys tėvas už tokį vėlyvą– ankstyvą sugrįžimą?“
Tuo metu gyvenom be mamos. Ji gimdė mūsų šeimai dar vieną – šeštąjį vaiką. Gimdė sunkiai ir todėl buvo išvežta į Vilniaus raudonojo kryžiaus ligoninę. Mano šeštasis broliukas taip ir neišgyveno. Mirė sulaukęs vos dviejų savaičių. Parvežė tėvas jo kūnelį lagamine. Tokiam dideliam lagamine, su kuriais žmonės iš Sibiro grįždavo namo.
  Beldžiuosi į duris. Atidaro. Įleidžia... Ir netikėtas kirtis į veidą. Sunki, visą gyvenimą dirbusio žemės darbus tėvo ranka trenkia man per veidą. Kaip per miglą girdžiu žodžius apie mamos išdavystę jai sunkiu momentu. Jausmai sumišę: gėda, kaltė, pažeminimas, skausmas... Nedrįstu priešintis nei veiksmais, nei žodžiais. Vis nulaižau ir nulaižau per lūpą bėgantį kraują... O už lango brėkšta naujas rytas: šaltas, drėgnas ankstyvo pavasario rytas.