Šiandien nuo pat ryto mama buvo nekalbi. Su manim nežaidė ir į mano klausimus atsakinėjo trumpai. Tuoj po pusryčių apsirengė gražia melsva suknele ir sėdėjo susimąsčiusi. Vėliau pasakė:
– Nori, aš tau iškepsiu obuolių pyragą?
– Gerai, mamyte. O ko mes laukiam? Gal atvažiuos teta Agnė?
– Ne. Ji gi toli gyvena ir atvažiuoja tik per atostogas. Dabar jai dar ne atostogos.
– Tai gal ateis geroji mūsų kaimynė Valė? – klausinėjau.
– Ne. Neklausinėk. Žaisk vienas.
Mama ruošė pyragą, o aš vienas žaidžiau su kareivėliais. Nepajutau, kaip atėjo pietūs ir mama pakvietė prie stalo. Stalas buvo padengtas balta staltiese, vazoje stovėjo baltos rožės.
– Mamyte, ar kokia šventė šiandien? – vėl paklausiau aš.
– Taip, sūneli. Aš prisiminiau šią dieną. Tai mano su tavo tėveliu aštuonerių metų vestuvių sukakties diena. Pavalgę važiuosime į kapines ir nuvešime štai šitas rožes. Valgyk.

„Keista“ šventė ateina per prisiminimus.