Senam sode aušra gėles prikėlė.
Iš miego bunda mūsų obelis.
Ar liūdesys, ar skausmas, balandėle,
Sutemdė tavo mėlynas akis?

Tegu išeina žodžiai iš pavėsio
Ir švyti saulėj žėrinčiais lašais:
Aš juos visus vienon dainon sudėsiu –
Ir jie į tavo ilgesį ateis.

Nebetikėk, kad vakaro šešėlis
Šį rytą slenka nerimu į mus.
Tik nusiskink gražiausią sodo gėlę
Ir baltu smėliu pabarstyk takus.

O vakare, kada geltonos delčios
Papuoš ramybe mūsų langines,
Galbūt nebus nei liūdesio, nei šalčio,
Kai vienumoj priglusi prie manęs.

Suras širdis čionai kampelį ramų,
Kur šiaurūs vėjai niekad neužpūs.
Senam sode, tyli balande mano,
Ir liūdesys tebūna nuostabus.