Ankstus rytmetis. Vaikas dar miega. Motina, nusipraususi ir paruošusi pusryčius, šukuojasi prieš veidrodį. Pabunda sūnelis. Jam tik šešeri metai.
– Mamyte, tu tik paklausyk, ką aš šiąnakt sapnavau! Sapnavau, kad į mūsų namus įsiveržė kažkokie nematyti dėdės su šalmais ant galvų ir pradėjo siausti: išmėtė mūsų daiktus, o paskui išsivedė ir tėvelį. Man buvo gaila tėvelio ir aš garsiai verkiau ir tuoj pabudau. Tai gerai, kad buvo tik sapnas...
O ką tu, mama, sapnavai?
– Aš sapnavau gėles. Sapnavau, kad šita gėlė nukrito nuo palangės su visu vazonu ir sudužo. Aš rinkau šukes.
– O kaip ji vadinasi?
– Chrizentema, sūneli. Eik, nusiprausk ir tuoj pusryčiausim.
Jiems bebaigiant pusryčiauti, suskambo telefonas. Nepažįstamas žmogus pranešė, kad Vilniuje prie bokšto naktį žuvo jos vyras. Moteris išbalo...
– Mamyte, ar tėvelis skambino?.. Tėvelis skambino?.. Ar greit jis pareis?
– Taip... taip... – negalvodama, ką sako, automatiškai atsakinėjo šoko ištikta mama.
Deja, tėvelis nepareis... Ateina liūdesys. Ir ne vienas – su širdgėla.