Kaip aš angelu tapti galėčiau,
Jei vaizduotės kaip tu neturiu,
Neturiu ir sparnų, kad atlėkčiau,
Kai bus tau be manęs gūdu...

Turiu tik ne sparnus – tik rankas,  
Kuriomis tave apgaubti norėčiau,
Ir galvą krūtinėn prispaudęs,
Šnabždėčiau tau skirtus žodžius.

Savo saujose aš ištirpinčiau
Tavo plaštakas prašymui...
Penkiapirščiais delnais surakinčiau,
Kad svajones skrydžiui išlaisvintum.

Ne sparnais juk Tave skraidinčiau.
Palaikydamas svajonėn ištiestą ranką.
Jei kasdienybė neleidžia pakilti,
Tai mes ją paverskim pavasariu.

O Tu dar renkiesi, lyg turėtum iš ko –
Tarp sugrubusio delno ir angelo sparno.
Juk žinai, svajos lengvai išplasnoja,
Jei sugrįžta – paprastuose delnuose.
__________

O dabar štai aš kaltą laikau
Sudiržusiuose savo delnuose
Ir lyg kaltas iš pliauskos tašau
Angelą, kuris, žinau, nebeskris...