Be reikalo...
Mano šmaikštūs arkliai nušuoliavo per geliančią rasą,
Nusibodus risnot išaugtinių dienų apsupty,
Nusinešę tolyn tikrą melą maskuojančią frazę:
Aš nemyliu tavęs, nors kaip visos tu man patinki.
Vėl kažką padariau, kad apsunkinčiau savo kopimą –
Akmenų didelių pakely nejučiom prikišau.
Ir apgavus save, patikėjau apgavus likimą –
Ak, kažkuo nenusakomu, būtinu tapsiu gal Tau.
Bet iliuzijas neša arkliai savo plieno kanopos,
Neišlaukę audros, bevaizduojančios intra jėgas –
Tad ir vėl tau, senuk sąsiuvinie, priešnakčiais pasiguosiu,
Kaip ieškojau be reikalo gatvės krūtinėj Tavęs.