Esi globėjas, mylimas esi.
Esi šviesa, pritraukainti ir svaigulinga.
Esi tyla, ramybė tu esi,
Esi palaima, džiaugsmas begalinis.
Tu man esi gyvybės neišsenkantis šaltinis.

Kasdien aš stoviu prieš tave,
Nutraukus kaukę nuo savos širdies.
Tą apgaulingą kaukę – netikrą veidą,
Slepiantį mane,
Kai išeinu į rėkiančias gatves.

Ir su tavim kalbuos intymiai
Slapčia, kai niekas nemato ir negirdi.
Tik mudu dviese kambary...
Tokia gili šneka, tokia gili šneka.