Geidulys

Žizelė, mano brangioji Žizelė išėjo iš kambario. Galbūt net išrisnojo, triumfuojančiai banguodama pavasariniu užpakaliuku.
Tokių rūpestingų lūpų moteris, be menkiausių abejonių, išgydytų bent pusę Vakarų Fronto vyrų II-ojo pasaulinio karo metais, tačiau dar nuo lapkričio mėnesio tesirūpino manimi vienu. Dovanojo man švelnumą, kokio nesapnuodavau net penkioliktais gyvenimo metais...
Žizelė.
Nors, išduosiu šią mažytę paslaptį, nebuvo ji jokia nuodėmingoji prancūzaitė. Ir jau tikrai nebuvo tiesiog prancūzaitė. Tiesą sakant, net šios merginos tėvai nebuvo taip šauniai pamišę dėl skambių tarsi fleita kalnuose užsienietiškų vardų, kad, vos žvilgtelėję į tas dangaus žydrumo dukrelės akis, būtų ją visam gyvenimui pavadinę Žizele.
Paprasčiausiai dėl viso to kaltas šios ištvermingos moters kaklas. Toks nuostabus žvakių šviesoje ir toks jaunatviškai tebešvytintis po pusvalandžio įjungus visa reginčią lempą palubėje. Dailiai išlenktas, smėlio spalvos sruogele padabintas, iki palaimingo svaigulio bučiuojamas ir net tvirčiausio pirštų sugniaužimo pakankamai nepasisavinamas.
Iki jos tokį buvau regėjęs tik kartą gyvenime. Vos vieną vienintelį! Sename, nespalvotame filme apie kaimelį Prancūzijoje. Toji mergina irgi buvo Žizelė…
Rytais panelė Ž. man atnešdavo arbatos. Arba kavos. Ir minkštutėlių šiltutėlių pyragaičių, kurių kvapą užuosi tik ryškiai geltonoje parduotuvėlėje kitoje gatvės pusėje. Dienomis mudu ko nors vis mokydavomės. Vėl ir vėl. O vakarais, kurie nepastebimai užsitęsdavo iki rytų, tikri vyrai turi rimtų užsiėmimų. Turėdavau jų ir aš.
Būdavau tikslus kaip laikrodis. Lygiai dvidešimtą valandą griebdavau ją iš už nugaros ir imdavau.. groti. Kartais ji mano rankose pražysdavo tartum laukinė rožė sniegynuose, o kartais niekaip nesugebėdavau jos sušildyti net ir prakaituotais pirštais. Taip, ji buvo daug įnoringesnė už Žizelę. Nes Ji juk.. rašymo mašinėlė.
Aštuonias pastarasias savaites jaučiu alkį. Noriu kurti. Pilkais klavišais išspausdinti iš galvos visas susikaupusias spalvas. Išpyškinti greitais dešimties pirštų judesiais moteris, su kuriomis mylėtis visad buvo nuostabiausia. Juk jos – naujų kūrinių idėjos.
Apmaudu tik dėl to, kad alkis kurti nėra moters mėnesinės. Kartais jo nesulauki net devynis mėnesius. Kurių metu tave ir vimdo, ir meiliai spardo iš vidaus nykštuko kojytėm, ir naivūs planai akimis plaukia, kai dirstelni į save veidrodyje. Tik po jų nebūtinai sulauki JO, kūdikio. Alkis kažkur dingsta tiems ilgiems mėnesiams, o po to teišgimdai negyvą savo sūnų.
Sunku dabar nuspėti, kodėl prieš du mėnesius alkis kurti prisėdo šalia manęs. Dar sunkiau nuspėti tai, kam prieš mėnesį jam prireikė prisirakinti antrankiais prie mano pirštų.
Alkis yra. Dieve švenčiausias, koks tai alkis!
Tik... Tai dar visai nereiškia, kad per septynias valandas, nuo dvidešimtos iki trečios, prabils ir ji, Įnoringoji...
Todėl tais ilgais vakarais, kai tvirtai paimu Ją iš už nugaros, o ji lieka šaltas tartum ledas, šaižiu balsu užduodu klausimą sau – „Kodėl?“
Albus Frenulum