Šiandien ryte, kaip visada
Atsikėliau, apsiskutau,
Pavalgiau pusryčius,
Išėjau į kiemą,
Užkūriau mašiną
Ir laukiau besidažančios žmonos.

Klausiau muzikos ir
Rūkiau eilinę cigaretę.
Bet mano žvilgsnį
Sugriebė du bomžai.
Jie rausėsi konteinery,
Ieškojo kažko vertingo.

Rado maišelį su sena duona.
Ją švelniai išėmė, nepaliko jos pelyti,
Sumaigė mažais gabalėliais
Ir pabėrė balandžiams.

Konteinery nebuvo nieko vertingo,
Todėl jie nuėjo link kito namo galo.
Bet prieš nueidami, stovėjo ir grožėjosi,
Kaip pulkas paukščių lesa trupinius.

Kodėl aš nesutrupinau duonos balandžiams?
Kodėl jie alkio skonį suprato geriau už mane?